– Kai išsiskirsime, mama apsigyvens čia, – pareiškė Tomas. – Mažąjį kambarį turėsi atlaisvinti iki galo. Jeigu tau reikės kokių nors baldų, pasiimsi.
Kelias akimirkas žiūrėjau į vyrą ir bandžiau suvokti, kada pokalbis apie mūsų skyrybas virto mano iškraustymo planu.
– O kur aš turėčiau tuos baldus vežtis?
Tomas padėjo telefoną ant stalo; balse jau girdėjosi susierzinimas.
– Rūta, vėl malame tą patį? Aš lieku čia, mama persikelia pas mane. Tu susirasi mažesnį būstą. Vienai tau dviejų kambarių vis tiek per daug.
Sėdėjome virtuvėje buto, kurį nusipirkau 2015-aisiais. Susituokėme 2019 metais, ir po vestuvių Tomas atsikraustė gyventi pas mane.
Visus tuos metus šiuos namus vadinau mūsų. Nė karto nekilo mintis vyrui priminti, kad dokumentuose savininkė esu tik aš.
Atrodė, Tomas šį mano tylėjimą suprato savaip.
– Kodėl būtent tu turėtum čia pasilikti? – paklausiau.
Jis prabilo tokiu tonu, lyg aiškintų savaime suprantamą dalyką.
– Nes aš čia gyvenu jau septynerius metus. Darbas šalia, sporto klubas šalia, parduotuves pažįstu. O tu dirbi iš namų. Koks tau skirtumas, kur sėdėti prie kompiuterio? Mama irgi pasakė, kad taip protingiausia.
– Vadinasi, su mama jau viską aptarei?
– Žinoma. Po skyrybų ji kraustysis čia.
Mūsų skyrybų klausimas dar net nebuvo normaliai užbaigtas, o jie jau buvo padaliję erdvę: kur gyvensiu aš, kur liks Tomas ir kuris kambarys atiteks Janinai.
Kitą dieną anyta atvažiavo pati.
Dirbau mažajame kambaryje, kai iš koridoriaus išgirdau jos balsą:
– Tomai, paduok ruletę. Jeigu Rūta pasiims stalą, komoda čia tikrai tilps.
Išėjau pažiūrėti.
Janina stovėjo prie sienos ir matavo tuščią tarpą. Tomas žiūrėjo į telefoną ir užsirašinėjo skaičius.
– Ką jūs čia darote? – paklausiau.
Anyta atsisuko visiškai rami, tarsi viskas būtų buvę seniai suderinta.
– Žiūrime, ką iš mano baldų bus galima pastatyti. Komodos gaila palikti. Lentynas tu turbūt išsiveši, juk jos tau reikalingos darbui.
– Kur aš jas išsivešiu?
Jos antakiai susiraukė.
– Į naują butą. Tomas sakė, kad jūs jau apsisprendėte.
– Apsisprendė Tomas.
Vyras tuoj pat įsiterpė:
– Rūta, juk vakar viską aptarėme.
– Vakar tu man tik pranešei parengtą sprendimą.
Janina suskleidė ruletę ir taikiai, beveik pamokomai tarė:
– Kam kabinėtis prie žodžių? Jūs vis tiek skiriatės ir gyvensite atskirai. Tomas prie šios vietos pripratęs. Tau bus lengviau rasti kitą būstą.
Pažvelgiau į jos rankoje laikomą ruletę.
– O jums kam kraustytis pas Tomą?
Atrodė, kad pats klausimas ją nuoširdžiai nustebino.
– Savo butą noriu išnuomoti. Kam jis turi stovėti tuščias? Aš būsiu čia su sūnumi, ten gyvens nuomininkai. Visiems patogu.
Tik tada jų sumanymas man galutinai išryškėjo.
Tomas pasiliktų įprastame rajone ir mano bute. Janina apsigyventų pas sūnų ir taip pat nepraloštų.