Vadinasi, Janina dar ir gautų galimybę uždirbti iš savo būsto nuomos.
O visą nepatogiąją dalį – keisti adresą, ieškoti naujos vietos, krauti daiktus į dėžes ir nuo nulio dėliotis kasdienybę – turėjau prisiimti tik aš.
Ir, kas labiausiai kirto per nervus, visas šitas nuostabus planas buvo statomas ant mano buto.
– Komodos kol kas neardykite, – ramiai pasakiau. – Jūsų persikėlimui čia niekas nepritarė.
Tomas susiraukė.
– Tai ką tu siūlai? Man nuomotis kitur, kai yra šitas butas?
– Jis yra mano, Tomai. Ne tavo.
– Aš čia septynerius metus gyvenau.
– Puikiai tai prisimenu.
Janina tuoj pat įsiterpė:
– Niekas iš tavęs nieko neatiminėja. Galima juk išsiskirti žmoniškai. Tomui čia patogiau, man taip pat būtų patogu. Tu dar jauna, susirasi sau gerą variantą.
– Vadinasi, „žmoniškai“ jūsų supratimu reiškia taip: patogumas lieka jums, o kraustymasis tenka man.
Janina nepatenkinta įbruko ruletę atgal į rankinę. Prieš išeidama dar tarstelėjo sūnui, kad jie viską ramiai aptars vėliau.
Su manimi ji, regis, aptarinėti jau nieko nebeketino.
Po poros dienų Tomas atsiuntė man nuorodą į skelbimą. Tai buvo nedidelis butas kitame rajone.
Po nuoroda parašė:
„Pažiūrėk. Vienai tau visiškai užteks.“
Atsidariau nuotraukas.
Butas buvo paprastas. Vienas kambarys, virtuvė, nedidelis prieškambaris. Ėmiau tikrinti, kiek toli viešasis transportas, mintyse dėliojau, kur galėčiau pastatyti darbo stalą.
Vakare susiradau dar kelis panašius pasiūlymus.
Dabar man pačiai sunku paaiškinti, kodėl apskritai pradėjau tai daryti. Matyt, kai du žmonės kelias dienas elgiasi taip, lyg viskas jau būtų nuspręsta, labai lengva nejučia imti taikytis prie jų sprendimo ir ieškoti būdo, kaip jame išgyventi.
Tomas pamatė skelbimus mano telefone ir akivaizdžiai atsipalaidavo.
– Matai, – pasakė jis. – Yra visai normalių variantų. Svarbiausia neprisirišti prie vieno rajono.
Pažvelgiau į jį.
Pats Tomas kategoriškai atsisakė keisti rajoną vien todėl, kad buvo prie jo pripratęs.
Šito prieštaravimo jis net nepastebėjo.
Kitą dieną užverčiau visus skelbimus ir išsitraukiau buto dokumentus.
Sutartis jau daug metų gulėjo tarp kitų popierių. Man nereikėjo jos nuolat tikrinti, kad prisiminčiau, kada pirkau šį būstą.
2015 metais.
O susituokėme mes 2019-aisiais.
Tą pačią dieną pasikonsultavau ir išsiaiškinau, kokie turėtų būti tolesni žingsniai. Man paaiškino svarbiausia: ramiai tvarkyti skyrybas, laikyti dokumentus tvarkingai ir nesiimti savavališkų veiksmų. Jeigu Tomas pats nenorėtų išsikelti, tą klausimą reikėtų spręsti nustatyta tvarka.
Man to užteko.
Grįžusi namo ištryniau visus išsaugotus skelbimus.
Vakare Tomas pats paklausė:
– Na, ar radai ką nors tinkamo?
– Radau.
Jis iškart sukluso:
– Koks rajonas?
– Šitas.
– Nesupratau.
– Aš lieku čia. Naujo buto dabar ieškosiesi tu.
Tomas kelias sekundes nejudėdamas žiūrėjo į mane.