Rasa visada manė, kad ją sunku palaužti. Dvidešimt metų paprasto šeimyninio gyvenimo su Tomu išmokė ją daugybės dalykų: iš akies atitaikyti produktus barščiams, pagal vaizdo pamokas sutvarkyti varvantį čiaupą ir šypsotis anytai taip ramiai, lyg ši tartų vien šiltus, malonius žodžius.
Tiesa, Jolanta marčiai pagyrimų beveik negailėjo tik tada, kai jų visai nebuvo.
Viskas prasidėjo šeštadienį, per Rasos keturiasdešimt penktąjį gimtadienį. Tomas padovanojo jai auskarus, dukra iš kito miesto atsiuntė sveikinimo atviruką, o Jolanta nusprendė pasirodyti pati.
Anyta atvyko vilkėdama smėlio spalvos kostiumėlį, avėdama aukštakulnius, plaukus susidėjusi itin kruopščiai. Tą šukuoseną ji išdidžiai vadino savo „nepakartojamu elegancijos ženklu“. Sulaukusi šešiasdešimt aštuonerių, Jolanta atrodė bent dešimtmečiu jaunesnė ir nepraleisdavo progos apie tai priminti.
— Rasa, su gimtadieniu, brangioji, — ištarė ji ir ištiesė marčiai ryšulėlį.
Pati dovanos pakuotė buvo verta atskiro dėmesio. Ji nebuvo nei įvyniota į spalvingą popierių, nei įdėta į dailų maišelį. Daiktas buvo apsuktas senu praėjusio ketvirtadienio laikraščiu.
— Ačiū, mama, — atsargiai abiem rankomis paėmė ryšulį Rasa.
— Na, išvyniok greičiau. Rinkau specialiai tau.
Rasa nuėmė laikraštinį sluoksnį.
Viduje gulėjo chalatas.
Flanelinis.
Be jokios formos, labiau primenantis maišą bulvėms laikyti nei drabužį. Jo spalvą tiksliausiai būtų apibūdinęs žodis „nuvytimas“. Per pilkai alyvinį audinį driekėsi milžiniškos nublukusios rožės. Sagos buvo beveik monetos dydžio, o į plačias kišenes, panorėjus, būtų buvę galima įkišti nedidelį arbūzą.
Tomas nejaukiai kostelėjo.
— Mama, čia… kas?
— Chalatas, Tomai. Geras, šiltas. Flanelė, natūralus audinys. Rasai kaip tik toks dabar ir tinka, pagal amžių. Užteks jai po namus su šilkiniais skudurėliais vaikščioti, juk ne mergaitė.
Rasa tylėdama pažvelgė į chalatą. Tada pakėlė akis į Jolantą. Po akimirkos vėl nužvelgė išblukusias gėles.
Ir staiga nusišypsojo.
Visai nuoširdžiai.
— Kokia puiki dovana, mama. Tikrai nešiosiu.
Jolanta sutrikusi sumirksėjo. Akivaizdu, kad ji laukė visai kitokios reakcijos. Gal įsižeidimo. Gal bent jau nemalonaus sumišimo.
Tačiau Rasa tvarkingai sulankstė chalatą, švelniai perbraukė delnu per nublukusias rožes ir padėjo dovaną į spintą.
Tomas palaukė, kol jo motina išvažiuos, o tada atsargiai kyštelėjo galvą į miegamąjį.
— Tau tikrai viskas gerai?
— Puikiausiai, — ramiai atsakė Rasa, perstumdama pakabas.
— Tu juk supranti, kad ji taip padarė tyčia?
— Žinoma, suprantu.
— Ir ką?
— O tai, kad aš jau turiu planą.
Tomas tą balsą pažinojo labai gerai. Tylų, lygų, beveik meilingą, bet su vos juntama pavojinga gaidele. Tokia ramybė paprastai stoja likus sekundei iki akimirkos, kai užviręs virdulys ima spiegti visu balsu.
— Koks dar planas?
— Netrukus pamatysi.
Vyras daugiau neklausinėjo. Per dvidešimt santuokos metų jis buvo išmokęs: kai kuriais atvejais smalsumas tik pablogina padėtį.
Praėjo savaitė.
Trečiadienio vakarą Jolanta paskambino sūnui.
— Tomai, šeštadienį užsuksiu pas jus su draugais. Noriu parodyti jiems jūsų naują remontą. Bus Eglė, Vytautas su žmona… Tu juk prisimeni Vytautą? Tą, kuris važinėja brangiu automobiliu.
Tomas, žinoma, prisiminė.
Vytautas dirbo odontologu ir kadaise Jolantai buvo uždėjęs laminates. Po šios procedūros anyta kažkodėl nusprendė, kad jie tapo beveik artimi bičiuliai. Jo žmoną Eglę ji nuo tada kviesdavo į kiekvieną susitikimą, kurį pati laikė pakankamai reikšmingu.
— Mama, šį šeštadienį mums nelabai patogu…
Jolanta jo prieštaravimo, regis, net nesiruošė girdėti.