— Tomai, aš jau visus pakviečiau, — tęsė Jolanta, nė kiek nesutrikinusi. — Jie ateis ketvirtą. Rasa tegul paruošia arbatos. Ir sausainių nupirkite normalių, o ne tų avižinių, kuriuos jūs ten visada kramsnojate.
Padėjęs ragelį, Tomas dar akimirką pastovėjo nejudėdamas, tada nuėjo ieškoti žmonos.
— Šeštadienį mama atsives pas mus svečių, — pranešė jis. — Vytautą su žmona ir, regis, dar kažką.
— Puiku, — visiškai ramiai atsakė Rasa.
Tomas kilstelėjo antakius.
— Puiku?
— Taip. Būtent puiku.
Ji priėjo prie spintos, pravėrė duris, ištraukė tą patį chalatą, rūpestingai patiesė jį ant lovos ir pažvelgė į jį su tokia netikėta šiluma, lyg prieš akis būtų ne drabužis, o seniai nematytas bičiulis.
— Rasa, tu juk ne rimtai? — atsargiai paklausė Tomas.
— Rimčiau nebūna.
— Mama pasiuto vietoje.
— O kodėl turėtų? — nekaltai nustebo ji. — Aš tik apsivilksiu mylimos anytos dovaną. Ji juk rinko, stengėsi, norėjo mane pradžiuginti.
Tomas prisėdo ant lovos krašto ir pavargęs perbraukė pirštais per tarpuakį. Kelias sekundes jis tylėjo, bandydamas išlaikyti rimtą veidą, bet galiausiai neištvėrė ir nusijuokė.
— Gerai, — tarė jis. — Laikyk, kad esu tavo pusėje.
— Tau nieko daryti nereikės, — ramiai patikino Rasa. — Svarbiausia — nesikišk.
Šeštadienis išaušo giedras, šiltas ir visai ne toks, kokią dieną norėtųsi leisti apsisiautus storu flaneliniu chalatu. Vis dėlto Rasos tokios smulkmenos negalėjo sustabdyti.
Iki trečios valandos ji iškepė obuolių pyragą. Ne šiaip kokį paprastą, o kvapnų, su cinamonu, sultingais obuoliais ir lengvai karamelizuotu viršumi.
Apie pusę keturių svetainėje jau buvo paruoštas visas stalas. Rasa iš spintelės išėmė porcelianinius puodelius, kuriuos Jolanta jiems buvo padovanojusi įkurtuvių proga ir kurių jie iki tol nė karto nebuvo panaudoję. Šalia tvarkingai gulėjo sulankstytos lininės servetėlės, o per vidurį stovėjo nedidelė vazelė su saldainiais.
Vaizdas buvo nepriekaištingas.
Likus dešimčiai minučių iki keturių, Rasa nuėjo persirengti.
Chalatas ant jos atrodė tiksliai taip, kaip ir turėjo atrodyti.
Kitaip tariant — niekaip.
Jis kabojo laisvai, be jokios formos, paversdamas moterišką siluetą beveik tobulu kvadratu. Išblukusios rožės ant audinio atrodė taip, lyg jas piešęs žmogus būtų tai daręs užrištomis akimis.
Rasa nusprendė, kad įvaizdį būtina užbaigti iki galo. Ji apsiavė minkštas namines šlepetes su pūkuotais bumbulais, kurias iš anksto užsisakė internetu už visai nedidelę sumą. Plaukus susuko į aukštą, tvarkingą kuodą.
Tada įdėmiai apžiūrėjo save veidrodyje.
Galutinį rezultatą buvo galima pavadinti „jauki tolima giminaitė iš provincijos“.
Tobula.
Tomas pravėrė miegamojo duris, pamatė žmoną ir tuoj pat atsirėmė petimi į staktą.
— Atrodai… įspūdingai.
— Ačiū, brangusis.
— Gal bent šlepetes pakeisk?
— Ne. Šitos šlepetės čia tinka idealiai.
Durų skambutis nuskambėjo lygiai ketvirtą. Jolanta niekada neleisdavo sau vėluoti.
Tomas nuėjo atidaryti.
Ant slenksčio stovėjo jo motina, pasipuošusi nauja suknele. Už jos buvo Vytautas — stambus vyras įdegusiu veidu. Šalia laikėsi jo žmona Eglė, liekna moteris budriu, skvarbiu žvilgsniu.
— Tomai! — iškilmingai įžengė Jolanta, akimirksniu pripildydama prieškambarį sodraus kvepalų aromato. — Kaip gražu! Draugai, susipažinkite, čia mano sūnus. Beje, visas į mane.
Vytautas energingai paspaudė Tomui ranką. Eglė maloniai nusišypsojo ir padavė šeimininkui dėžutę saldainių.
— Prašom užeiti, — Tomas pasitraukė į šoną, leisdamas svečiams eiti į svetainę.
Jolanta tuoj pat perėmė vadovavimą ir pradėjo savotišką ekskursiją:
— Štai čia pas juos dabar nauja sofa. O tapetus matote? Itališki. Aš pati patariau rinktis būtent tokius.
Eglė mandagiai linkčiojo, o Vytautas rimtu veidu tyrinėjo karnizą.
Kaip tik tą akimirką iš virtuvės pasirodė Rasa.
Su dovanotu chalatu.
Rankose ji laikė padėklą, ant kurio garavo arbatos puodeliai, gulėjo obuolių pyragas ir stovėjo maža vazelė su uogiene.
— Laba diena, — plačiai ir nuoširdžiai nusišypsojo Rasa svečiams. — Aš Rasa, Jolantos marti. Labai malonu su jumis susipažinti.