Eglė pirmiausia nužvelgė beformį chalatą. Tada jos akys trumpam sustojo ties didžiulėmis, išblukusiomis rožėmis. Galiausiai žvilgsnis nuslydo žemyn — prie pūkuotų bumbulų, puošusių Rasos šlepetes.
Tik po to ji lėtai pasuko galvą į Jolantą.
Vytautas tyliai kostelėjo.
O anyta tarsi įaugo į grindis.
— Prašom, sėskitės, — maloniai pakvietė Rasa, dėdama padėklą ant stalo. — Mama, pažiūrėk, aš apsivilkau tavo dovaną. Dydį parinkai tiesiog tobulai. Toks šiltas, toks jaukus. Dabar namuose beveik tik su juo ir vaikštau.
Svetainėje trims akimirkoms įsivyravo tokia tyla, kad buvo girdėti, kaip puodelyje lengvai suvirpa arbata.
— Koks… įdomus jūsų chalatas, — pirmoji prabilo Eglė.
— Tikrai patinka? — Rasa visiškai ramiu veidu ištiesino plačią chalato skverną. — Jolanta man jį padovanojo jubiliejaus proga. Pati rinko. Sakė, kad mano amžiui tai pats tinkamiausias pasirinkimas.
Stoėjo dar viena pauzė, tik šį kartą ji truko kiek trumpiau.
Eglė pamažu nukreipė akis į Jolantą. O Vytautas staiga taip susidomėjo obuolių pyragu, lyg priešais jį būtų gulėjęs ne kepinys, o retas meno kūrinys. Jis ėmė itin įdėmiai tyrinėti apskrudusią karamelinę plutelę.
— Atleiskite už smalsumą, bet kiek jums metų? — paklausė Eglė.
— Keturiasdešimt penkeri.
— Keturiasdešimt penkeri, — mąsliai pakartojo viešnia.
Tuomet ji dar kartą pažvelgė į Jolantą. Šįsyk taip išraiškingai, kad jokie papildomi komentarai jau nebebuvo reikalingi.
Jolantos veidas ėmė keisti spalvą. Iš pradžių paraudo kaklas, paskui raudonis lėtai pakilo į skruostus ir smilkinius, lyg saulėlydis būtų nusprendęs judėti atgal.
— Rasa, kam tu dabar… Aš juk visai ne tai turėjau galvoje…
— Na ką tu, mama, — ramiai atsiliepė Rasa, pildama arbatą į porcelianinius puodelius. — Aš viską supratau būtent taip, kaip reikia. Tu juk rūpinaisi mano sveikata. Natūralus audinys, laisvas kirpimas, niekur neveržia, judesių nevaržo. Ir jokios kenksmingos sintetikos. Mane nuoširdžiai sujaudino tavo dėmesingumas.
Eglė skubiai pridengė lūpas delnu. Labai panašu, kad ji bandė paslėpti šypseną.
— Beje, Tomas irgi įvertino tavo dovaną, — tęsė Rasa. — Tomai, juk tau patinka mano naujasis naminis apdaras?
Tomas vis dar stovėjo tarpduryje. Jo veidas buvo ramus kaip siena, tačiau akyse šokinėjo linksmos kibirkštys.
— Labai patinka, — patvirtino jis. — Ypač tos nuostabios rožės.
Arbatos gėrimas užsitęsė dar maždaug valandą.
Rasa elgėsi kaip nepriekaištinga šeimininkė. Ji vis papildydavo svečių puodelius, siūlydavo dar po gabalėlį obuolių pyrago, paduodavo uogienę ir nuoširdžiai domėjosi Vytauto darbu.
Chalatas visą tą laiką taip pat liko visateisis susitikimo dalyvis. Jis nuolat patekdavo į akis, lyg tylus personažas, kurio buvimo niekaip neįmanoma ignoruoti.
Jolanta iš paskutiniųjų mėgino nukreipti svečių dėmesį į buto įrengimą. Ji pasakojo apie naujus tapetus, gyrė sofą, smulkiai aiškino, kodėl karnizui buvo pasirinktas būtent toks modelis.
Tačiau Eglė, pasižymėjusi retu pastabumu, vis sugrąžindavo pokalbį prie Rasos.
— O jūs kur nors dirbate?
— Žinoma. Esu vadybininkė. Toje pačioje įmonėje dirbu jau penkiolika metų.
— Neįtikėtina. Ir kaip jums pavyksta viską suderinti? Darbas, namai, maisto gaminimas… Beje, pyragas tiesiog puikus.
— Ačiū. Receptą paveldėjau iš močiutės. Tiesa, Jolanta labiau mėgsta pirktinius sausainius. Bet pagalvojau, kad dėl tokių garbingų svečių verta šiek tiek pasistengti.
Eglė su gyvu susidomėjimu atsisuko į draugę.
— Jolanta, kodėl tu niekada nesakei, kad turi tokią nuostabią marčią? Ji juk tikras lobis.
Jolanta prisivertė nusišypsoti. Šypsena išėjo siaura ir įtempta, tarsi per stipriai įtemptas siūlas.
— Taip, mūsų Rasa tikrai labai šeimyniška.