— Prieš šventes reikia normaliai apsitvarkyti. Ateik ir iškuopk mūsų butą. Marius sakė, kad savaitgalį tu laisva.
— Janina, aš… jau turiu planų. Mes su Egle…
— Savo planus atidėsi! — ši nė neleido jai baigti. — Aš sena, man tokie darbai per sunkūs. Tu privalai mums padėti.
Rasa, kaip ir kasdien, atsikėlė šeštą ryto. Tyliai, beveik ant pirštų galiukų, kad nepažadintų dukros Eglės, ji nuslinko į virtuvę, įjungė virdulį ir, kol vanduo kaito, paėmė telefoną.
Pastaruosius tris mėnesius kiekvienas rytas prasidėdavo vienodai: ji atsidarydavo banko programėlę ir mintyse skaičiuodavo, kiek dar dienų liko iki algos. Kortelėje buvo likę beveik nieko, o atlyginimas turėjo įkristi tik kitą savaitę.
Padėjusi telefoną ant stalo, Rasa sunkiai iškvėpė ir delnais atsirėmė į palangę. Ant kėdės, nuo vakar vakaro numestas, gulėjo senas Eglės mokyklinis megztinis. Jo rankovę Rasa buvo rūpestingai užadyjusi. Dukra jau beveik išaugo tą drabužį, tačiau naujas megztinis atrodė kaip nepasiekiama prabanga.
Vakar, grįžtant iš mokyklos, Eglei suplyšo žieminiai batai — padas tiesiog atsiklijavo ir prasivėrė. Rasa pastebėjo, kaip mergaitė mėgino paslėpti tą plyšį, kad mama nenuliūstų.
Tą patį vakarą jos abi jau stovėjo artimiausioje batų parduotuvėje ir ieškojo pačių pigiausių, bet šiltų naujų aulinukų.
— Mama, kam reikia? Aš dar galiu su tais vaikščioti…
— Ne, širdele. Žiema tik prasideda. Tu nevaikščiosi su kiaurais batais. Dar susirgsi…
Ir vėl — dar viena skylė biudžete, kurio iš esmės jau nebebuvo.
Kai vakare jos grįžo namo, iš kambario pasigirdo sunkus atodūsis ir šlepečių šlepsėjimas. Tai buvo Marius. Jis pabudo vėlai, nes atsigulė tik paryčiais — po nesibaigiančių transliacijų su draugais. Likusią dienos dalį jis dažniausiai praleisdavo lovoje, niekur neskubėdamas ir niekuo nesirūpindamas.
— Ko taip ilgai? — burbtelėjo eidamas pro šalį ir net nepažvelgė žmonai į akis.
— Pirkome Eglei žieminius batus.
— Neturi kur pinigų dėti? Per daug jų pas mus? — suirzo vyras.
— Ne! Būtent todėl ir blogai, kad pinigų visai nėra. Bet mūsų dukros batai suplyšo. Gal pagaliau susiimk, Mariau! — Rasa atsakė aštriau, nei ketino.
— Ko tu vėl nerviniesi? — sumurmėjo jis. — Sakiau juk, susirasiu darbą. Tik negaliu eiti bet kur. Aš vis dėlto vyras ar kas?
Rasa stipriai suspaudė lūpas. Šitą frazę per tris mėnesius ji girdėjo jau turbūt tūkstantį kartų. Iš pradžių Marius aiškino, kad dirbs kurjeriu.
— Puikus darbas! Kurjeriai dabar gerai uždirba!
Tačiau kai kelis kartus nepavyko patvirtinti pristatymų, o nuo jo sąskaitos dar ir nuskaičiavo pinigus, Marius akimirksniu pakeitė nuomonę.
— Ten vieni sukčiai! — tada rėkė jis. — Aš nekaltas! Mane tiesiog apgavo!
Rezultatas buvo toks: jis ne tik neuždirbo, bet dar ir liko minuse. Vėliau Marius pabandė pavežėjauti. Tik gerų, pelningesnių užsakymų jis negaudavo, nes automobilis priklausė pigiausiai kategorijai, o naujokams tokių užsakymų ir taip beveik nelikdavo. Galiausiai jis įsitaisė namuose, įsižeidęs ant viso pasaulio.
Visos šeimos išlaidos krito vienai Rasai ant pečių: maistas, drabužiai, mokykla, komunaliniai mokesčiai, vaistai.
Kitą rytą, kai Eglė dar tik kėlėsi ruoštis į mokyklą, Rasa jau rengėsi eiti į darbą. Kaip visada, dukra priėjo pabučiuoti mamos į skruostą, bet jos akys akimirkai nuslydo per Rasos išvaizdą — seną, nušiurusią pūkinę striukę ir kepurę, kurias mama nešiojo jau kokius penkerius metus.
Rasa tą žvilgsnį pastebėjo, ir jai skausmingai suspaudė širdį. Dukrai gėda dėl jos.
— Mama, šiandien po pamokų Greta su Ugne eina į kiną, į naujametinį filmą. Gal… ir aš galėčiau kartu?
Mergaitė nutilo vidury sakinio. Jai buvo nejauku prašyti.
— Paskambink man po pamokų. Gal ką nors sugalvosime, gal rasiu pinigų.
Tačiau Eglė atsakymą suprato iš anksto. Kinas jų šeimai buvo prabanga. Tiesą sakant, visada buvo, tik dabar pinigų trūkumas skaudėjo dar aštriau. Mergaitė tik linktelėjo, apsimesdama, kad patikėjo, ir nuėjo ruoštis.
Atėjusi į darbą Rasa atsisėdo prie savo stalo ir užsidengė veidą delnais. Jai jau beveik keturiasdešimt. Dešimt metų ji dirba toje pačioje vietoje, nuolat taupo savo sąskaita, penkerius metus vaikšto su ta pačia striuke, kuri net po skalbimo nebeatrodo padoresnė.
Kiekvieną mėnesį ji skaičiuoja dienas — iki algos, iki avanso, iki tos akimirkos, kai pagaliau galės nupirkti Eglei ką nors naujo, kad dukra nežiūrėtų į kitas mergaites su tyliu pavydu.
Rasa nesiskundė. Ji tiesiog gyveno taip, kaip išėjo. Bet šiandien kažkodėl pasidarė ypač sunku ir liūdna. Staiga ji aiškiai įsivaizdavo Eglę prie kino teatro: klasės draugės perka spragėsius, juokiasi, o jos dukra stovi šalia ir sako: „Man nereikia.“ Rasa nubraukė nuo skruosto ašarą, tyliai atsiduso ir sušnibždėjo žodžius, kuriuos kartodavo sau beveik kiekvieną rytą:
— Dar truputį. Mes ištversime. Viskas susitvarkys… jau visai netrukus.