Juk netrukus Naujieji metai… gal atsiras naujų progų, gal kas nors pasisuks į gera.
Tačiau giliai širdyje Rasa puikiai suprato: tai tik savęs guodimas. Nuo kalendoriaus lapelio niekas stebuklingai nepasikeis. Veikiausiai bus tik dar sunkiau.
Darbe ji stengėsi nebegalvoti. Pirštai bėgiojo klaviatūra, dokumentai gulė į reikiamas krūveles, skambučiai buvo priimami vienas po kito. Rasa veikė tarsi automatiškai, lyg pati būtų kažkur pasitraukusi į šalį. Vis dėlto viduje liko tas rytinis kartėlis — dukros užgesusio žvilgsnio šešėlis, niekaip nenorėjęs išnykti.
Per pietų pertrauką ji pagaliau atsisėdo, išsitraukė dėžutę su makaronais ir tyliai iškvėpė. Bet vos tik paėmė šakutę, ant stalo suvirpėjo telefonas. Skambino Eglė.
— Mama… — jos balsas buvo tylus, atsargus, net pernelyg mandagus, lyg mergaitė iš anksto ruoštųsi išgirsti „ne“. — Norėjau paklausti…
— Žinoma, širdele, — Rasa atsakė greičiau, negu dukra spėjo baigti sakinį. — Tuoj pervesiu pinigų. Ir bilietui, ir spragėsiams. Eik, pabūk su draugėmis.
Kitame laido gale stojo trumpa tyla. Tik viena sekundė, bet tokia skambi, kad Rasai suspaudė gerklę. Eglė, regis, negalėjo patikėti tuo, ką išgirdo.
— Mama! Mamyte! Ačiū! Aš tau paskui viską viską papasakosiu!
Rasa išgirdo, kaip į dukros balsą grįžta seniai negirdėtas lengvumas — tas šviesus, džiugus skambesys, kurio pastaruoju metu jų namuose taip trūko.
— Gerai praleisk laiką, zuikuti.
Baigusi pokalbį ji iškart atsidarė banko programėlę. Sąskaitoje likusi suma atrodė beveik juokinga. Vis dėlto Rasa nė akimirkos nesudvejojo: įvedė Eglės numerį ir paspaudė pavedimo mygtuką. Išsiuntė tai, kas buvo likę.
Paskui liūdnai pažvelgė į savo makaronus — be kotleto, be salotų, be nieko daugiau — ir netikėtai pajuto palengvėjimą. Tarsi tas kino bilietas būtų buvęs ne šiaip bilietas, o mažytis gabalėlis normalesnės vaikystės, kurį ji dar sugebėjo nupirkti savo dukrai.
Vakare miestą užklojo sniegas. Didelės, sunkios snaigės krito kuokštais, kaip senuose filmuose, tik jokios šventinės nuotaikos jos neatnešė. Eismas strigo, autobusai gatvėmis slinko lyg sraigės.
Rasa stotelėje prastovėjo gal dvidešimt minučių. Batai permirko, rankos sustingo, šaltis lindo po paltu. Kai autobusas pagaliau atbildėjo, žmonės puolė prie durų vienu metu. Ji vos įsigrūdo vidun — minia prispaudė ją prie turėklo taip stipriai, kad net pajudėti buvo sunku.
Būtent tada suskambo telefonas. Skambino anyta, Janina. Ji, kaip visada, sugebėdavo pataikyti pačiu „tinkamiausiu“ momentu. Rasa akimirkai užsimerkė ir sunkiai atsiduso. Blogesnio laiko turbūt nebuvo įmanoma pasirinkti.
— Klausau… — ji mėgino laikyti telefoną taip, kad šis neišsprūstų ir nenukristų žmonėms po kojomis.
— Rasa, ilgai netrukdysiu, — iškart pareiškė Janina, nė nepasiteiravusi, ar ji gali kalbėti. — Prieš šventes reikia rimtai susitvarkyti. Ateik pas mus ir išvalyk butą. Marius sakė, kad savaitgalį tu laisva.
Rasa vos nepaleido telefono iš rankos, bet paskutinę akimirką suspaudė jį dar stipriau. Kūnas tarsi sustingo.
Tai buvo paskutinis savaitgalis prieš Naujuosius. Ji jau buvo pažadėjusi Eglei: jos kartu papuoš namus, pastatys eglutę, iškeps naminių sausainių. Bent mažą šventės jausmą norėjosi susikurti pačioms.
— Janina, aš… aš turiu savų planų. Mes su Egle…
— Savo reikalus spėsi pasidaryti! — anyta šiurkščiai nutraukė ją. — Aš jau sena, man sunku. Tavo pareiga mums padėti.
Rasa vos susilaikė neatsakiusi aštriai. Ji žinojo, kad tikroji bėda ne amžius. Janina be perstojo rūkė, todėl vos paėjėjusi per butą imdavo dusti, bet kaltę vis tiek versdavo kitiems.
— Pakalbėkime vėliau…
— Viskas, susitarėme. Šeštadienį laukiu.
Ryšys nutrūko, ir Rasa liko su telefonu rankoje, taip ir nespėjusi nieko pasakyti. Autobusas trūkčiojo, minia spaudė iš visų pusių, o ji vos laikėsi ant kojų. Perskambinti nebuvo jokios galimybės — ji ir taip stovėjo beveik ant vienos kojos, įsprausta tarp svetimų paltų, rankinių ir alkūnių.
Namo Rasa grįžo vėlai. Pavargusi, sušalusi, išsunkta iki paskutinio lašo. Tačiau vos pravėrė duris, prie jos pribėgo Eglė — visa švytinti, įraudusiais nuo įspūdžių skruostais.
— Mama! Buvo taip faina! Ir ten buvo viena tokia juokinga vieta… — mergaitė kalbėjo nesustodama, tempdama mamą į virtuvę. — Aš pašildžiau vakarienę! Sėskis, va čia! Tavo puodelis jau ant stalo! Mama, rimtai, buvo nerealiai gerai!
Rasa žiūrėjo į dukrą pavargusiomis akimis, bet širdyje po truputį šilo. Eglė buvo laiminga. Tą akimirką tai atrodė svarbiau už viską. Ji švelniai paglostė mergaitės petį, klausėsi jos skubrių, viena kitą vejančių istorijų ir šypsojosi, nors jėgų beveik nebeturėjo.
Mariaus namuose nebuvo, nors sieninis laikrodis jau rodė aštuonias. Rasa net nenustebo. Jų gyvenime tai jau seniai buvo tapę įprasta tvarka.
Ji tik tyliai pasakė dukrai:
— Svarbiausia, kad tavo diena buvo gera, mano širdele.
Eglė netrukus nulėkė į savo kambarį — skambino draugei. Net per sieną Rasa girdėjo jos skambų juoką, tą patį juoką, kuris pastaruoju metu jų bute pasigirsdavo vis rečiau.
Ji lėtai surinko po vakarienės likusius indus, išskalavo puodelius, nušluostė stalą. Kiekvienas judesys atrodė sunkus, o nuovargis gulė ant pečių lyg švino našta.