– Iš manęs negausi nė cento!
– Iki šiol ir taip nė cento nemačiau, – karčiai šyptelėjo Eglė. – Viskas nugulė į jūsų betoną. Viso gero.
Ji nutraukė pokalbį ir tuoj pat užblokavo numerį.
Kitos dvi savaitės priminė keistą, slogų filmą. Mantas skambinėjo iš svetimų telefonų, tykojo jos prie darbo. Vieną dieną grasino teismais, nors buvo visiškai neaišku, kuo konkrečiai ketina ją paduoti, kitą – stovėjo su gėlėmis ir maldavo grįžti, vos ne krisdamas po kojomis.
– Egle, atleisk man! Mama tiesiog perlenkė lazdą! Aš su ja pakalbėsiu, ji perrašys dalį man! – inkštė jis, sučiupęs ją už palto rankovės prie biuro vartų.
– Tau? – Eglė pažvelgė į jį su gailesčiu. – Ir kas nuo to pasikeis? Šiandien ji perrašys tau, rytoj tu tą dalį padovanosi Elenai. Arba vėl grąžinsi mamai. Tu esi mamos sūnelis, Mantai. Be jos leidimo net nusičiaudėti bijai. Apie Elenos planą žinojai?
Mantas nusuko akis į šalį. Atsakymo nebereikėjo.
– Vadinasi, žinojai, – tyliai tarė Eglė. – Ir tylėjai. Kol aš ariau dviejuose darbuose, griebiau papildomus užsakymus, visko sau atsisakiau, tu puikiai supratai, kad mane tiesiog melžia.
– Egle, bet Elena viena… Jai sunku… O mes juk stiprūs, mes dar būtume nusipirkę… kada nors vėliau.
– Tai ir pirkite. Juk jūs stiprūs.
Eglė išsinuomojo nedidelį vieno kambario butą. Pinigų jai užteko su kaupu. Greitai paaiškėjo, kad gyventi vienai yra tris kartus pigiau negu išlaikyti „darbo ieškantį“ vyrą ir dar mokėti svetimą būsto paskolą. Ji pagaliau susitvarkė dantį ir įsidėjo brangų metalo keramikos vainikėlį, nusipirko naują paltą, užsirašė į anglų kalbos kursus.
Tačiau istorija su butu tuo nesibaigė.
Praėjus mėnesiui Eglė gavo šaukimą į teismą. Ona, matyt, nusprendė mesti paskutinę kortą ir pateikė ieškinį dėl „nepagrįsto praturtėjimo“. Ji reikalavo atlyginti ketverių metų gyvenimo jos bute išlaidas. Esą jokios nuomos sutarties nebuvo, o marti ten gyveno, naudojosi būstu ir iš to turėjo naudos.
Eglė nuėjo pas advokatą – pagyvenusį vyrą gudriai primerktomis akimis. Perskaitęs ieškinį, jis ilgai juokėsi.
– Na ką, – galiausiai pasakė, valydamasis akinius, – skaičiuokime. Pavedimų išrašus turite?
– Žinoma. Visus iki vieno. Aš buhalterė, nieko neišmetu. Yra pervedimai Mantui su paskirtimi „būsto paskolai“, yra tiesioginiai pavedimai Onai, kai Mantas nebegalėdavo sumokėti. Taip pat sąskaitos už statybines medžiagas ir remonto brigados sutartis, sudaryta mano vardu.
– Puiku. Teiksime priešieškinį. Prašysime pripažinti, kad būsto paskolos įsipareigojimus faktiškai vykdėte jūs, ir reikalausime nustatyti jums nuosavybės dalį. Šansų nedaug, nes savininkė popieriuose yra motina, bet nervus jiems patampysime kaip reikiant. O dėl jų ieškinio… įrodysime, kad jus siejo šeiminiai santykiai, o būstas buvo suteiktas neatlygintinai pagal žodinį susitarimą. Be to, jūsų išlaidos remontui ir paskolai kelis kartus viršija bet kokią rinkos nuomą.
Procesas užsitęsė pusmetį. Tai buvo bjaurus, varginantis laikas. Ona tiesiog teismo salėje apsimetė, kad ją ištiko širdies priepuolis. Mantas sėdėjo nuleidęs galvą ir kažką murmėjo, kai teisėja jo ko nors paklausdavo.
Per posėdžius išlindo nemažai įdomių dalykų. Paaiškėjo, kad Mantas ne tik nedirbo, bet dar ir slapta ėmė greituosius kreditus savo „smulkiems norams“. Dabar išieškotojai skambino ne vien jo motinai, bet ir Eglei, nors skyrybų procesas jau buvo prasidėjęs.
Galiausiai teismas Onos ieškinį atmetė. Eglės priešieškinis dėl nuosavybės dalies taip pat nebuvo patenkintas, kaip advokatas ir buvo perspėjęs: įstatymo apeiti nepavyks, o oficiali savininkė lieka oficiali savininkė. Tačiau teisėja įpareigojo Oną atlyginti Eglei remonto išlaidas kaip nepagrįstą praturtėjimą. Suma susidarė įspūdinga – beveik penkiolika tūkstančių eurų, nes Eglė buvo išsaugojusi visas sąskaitas už brangią virtuvę, santechniką ir baldus, kurių jai niekas nesutiko grąžinti.
– Aš tokių pinigų neturiu! – po sprendimo paskelbimo suklykė Ona. – Aš pensininkė!
– O kailiniai? – nekaltu balsu pasiteiravo Eglė.