Praeidama pro Oną, Eglė dar tarsi tarp kitko pridūrė:
– Beje, juk turite ir butą. Tiesa, su paskola. Kaip ten sekasi su įmokomis?
O su įmokomis buvo visiška katastrofa. Mantas taip ir nesusirado normalaus darbo, o Elena, jo sesuo, kategoriškai atsisakė gelbėti. Ji tik atkirto, kad pati turi vaikų, o visa ši košė – ne jos reikalas. Bankas jau trečią mėnesį skaičiavo delspinigius ir vis griežčiau grasino nutraukti sutartį bei parduoti butą iš varžytynių.
Eglės ir Manto skyrybos buvo įformintos greitai. Vaikų jie neturėjo, o dalytis, neskaitant Manto skolų, iš esmės nebuvo kuo.
Praėjo metai. Vieną žiemos dieną Eglė vaikščiojo po prekybos centrą ir rinko naujametines dovanas. Ji atrodė puikiai: tvarkingai pakeista šukuosena, ramus veidas, pasitikėjimo kupinas žvilgsnis ir lengva šypsena, kuri anksčiau retai pasirodydavo. Sustojusi prie vitrinos su kavos aparatais, ji svarstė, ar nevertėtų šįkart padovanoti ką nors ir sau.
– Egle?
Ji atsigręžė. Priešais stovėjo Mantas. Pavargęs, subliuškęs, akivaizdžiai pasenęs. Ant jo buvo tas pats paltas, kurį ji prisiminė iš praėjusių metų, tik dabar jis atrodė dar labiau nudėvėtas.
– Labas, Mantai.
– Labas… Tu labai gerai atrodai.
– Ačiū. Taip ir jaučiuosi. O kaip tu? Kaip tavo mama?
Manto veidas persikreipė, lyg kas būtų palietęs skaudamą dantį.
– Bankas pasiėmė butą. Pardavė varžytynėse už juokingą kainą. To, kas liko, vos užteko pagrindinei skolai padengti, o delspinigiai ir baudos vis dar kabo ant mamos. Dabar pusę pensijos ji atiduoda antstoliams. Ir tą skolą, kurią teismas priteisė tau… ją irgi moka. Po šimtą eurų kas mėnesį.
– Gaila, – mandagiai, bet visiškai be šilumos ištarė Eglė.
– Dabar visi gyvename mamos dviejų kambarių bute. Aš, mama ir Elena su vaikais. Ji išsiskyrė su vyru ir atsikraustė pas mus. Ten ne gyvenimas, o pragaras: ankšta, triukšmas, rietenos nuo ryto iki vakaro. Mama nuolat mane graužia. Vis tave prisimena. Sako: „Kokia gera buvo Eglutė, kaip ramiai su ja gyvenome.“
Eglė nesusilaikė ir nusijuokė.
– Rimtai? O kur dingo „šiukšlė“ ir „aš tave prakeiksiu“?
– Na… jai tai greitai praėjo, – sumurmėjo Mantas. Tada žengė arčiau ir bandė pagauti jos žvilgsnį. – Egle… gal išgerkime kavos? Aš pasikeičiau. Dirbu. Vairuoju taksi. Mašina, tiesa, nuomota, bet stengiuosi. Tu man labai trūksti. Supratau, koks kvailys buvau. Gal pabandom iš naujo? Išsinuomosime butą, gyvensime dviese. Be jokių mamų, be svetimų žmonių…
Eglė žiūrėjo į jį ir savyje nerado nieko. Nei pykčio, nei nuoskaudos, nei gailesčio. Prieš ją stovėjo svetimas, nemalonus vyras, nuo kurio sklido pigaus tabako, nuovargio ir problemų kvapas.
– Ne, Mantai. Iš naujo jau nebebus. Aš šitą istoriją užbaigiau. Iki pat paskutinio taško.
– Bet mes juk mylėjome vienas kitą!
– Aš mylėjau, – ramiai pataisė ji. – O tau buvau patogi moteris, kuri tvarkė tavo bėdas. Žinai, neseniai pasiėmiau būsto paskolą. Savo. Savo vardu. Dabar ten darau remontą. Ir niekas man nepasakys, kad tai ne mano namai. Niekas neatves ten gyventi sesers su būriu vaikų. Pasirodo, būti nuo nieko nepriklausomai yra neapsakomas palengvėjimas.
– Tu pasidarei kieta, – niūriai burbtelėjo Mantas.
– Ne. Aš tiesiog užaugau. Lik sveikas, Mantai. Ir perduok mamai linkėjimus. Pasakyk jai, kad esu dėkinga. Jeigu tada ji nebūtų buvusi tokia godi, gal iki šiol mokėčiau už jos svajonę ir pamažu griaučiau savo gyvenimą. Ji pati mane išlaisvino.
Eglė apsisuko ir nuėjo, jos kulniukai aiškiai kaukšėjo į blizgias prekybos centro grindis. Kavos aparato ji taip ir nenusipirko. Nusprendė, kad geriau tuos pinigus pasidės atostogoms. Šiemet ji ketino skristi prie jūros. Pirmą kartą per penkerius metus. Viena. Laisva. Ir laiminga.
Mantas dar ilgai žiūrėjo jai pavymui, kišenėje gniauždamas pigiausių cigarečių pakelį. Galvoje sukosi vienintelė mintis: kaip kvailai jie su motina prarado vištą, dėjusią auksinius kiaušinius, vien todėl, kad užsimanė iš jos išvirti sriubą.
Namuose jo laukė barnis dėl neplautų indų, verkiantys sūnėnai ir amžinai nepatenkinta Ona. Dabar ji kiekvieną vakarą dejuodavo žiūrėdama į seną buvusios marčios nuotrauką, netyčia rastą viename albume. Tačiau kelio atgal nebebuvo. Gyvenimas pateikė sąskaitą, ir ją teko apmokėti iki paskutinio cento.