Ji atsigręžė į vyrą.
— Mantai, tu girdi, ką tavo mama čia kalba?..
Mantas akivaizdžiai išbalo. Jo akys neramiai lakstė tai į žmoną, tai į motiną, lyg jis pats nebežinotų, kur dėtis.
— Mama, palauk, gal ramiai viską aptarkime…
— O ką čia dar aptarinėti? — šiurkščiai pertraukė Janina Steponavičienė. — Tu esi mano sūnus, vadinasi, privalai pasirūpinti, kad senatvėje gyvenčiau oriai. Visą gyvenimą į jus dėjau jėgas — ir į tave, ir į Tadą. Dabar atėjo metas skolą grąžinti. Aš jau nusprendžiau: įsikursiu didžiajame kambaryje, ten daugiau šviesos. O jūs su Egle tilpsite mažajame. Jeigu nepatinka — galite išsikraustyti kur nors kitur.
Eglė užsimerkė ir tyliai mintyse suskaičiavo iki dešimties. Tada giliai įkvėpė, atsimerkė ir prabilo taip ramiai, kaip tik pajėgė:
— Janina Steponavičiene, šitas butas priklauso man. Jį pirkau už pinigus, kuriuos pati uždirbau, ir už tėvų man dovanotas lėšas. Čia gyvensime mes su Mantu. Daugiau niekas. Todėl pasiimkite savo krepšius ir išeikite.
Anyta nusikvatojo — trumpai, aštriai ir nemaloniai.
— Štai kaip! Jau tu man įsakinėsi? Pamiršai, kas aš tokia? Aš tavo vyro motina! Be manęs nebūtų nei jo, nei jūsų santuokos!
— Mama, nusiramink, — mėgino įsiterpti Mantas, bet jo balsas virpėjo.
— Tylėk! — suriko Janina Steponavičienė. — Tu vyras ar skuduras? Žmona tau ant galvos užlipo, o tu net žodžio pasakyti nesugebi!
Eglė žengė į priekį ir atsistojo tarp jų.
— Gana. Kartosiu paskutinį kartą: susirinkite daiktus ir išeikite. Tuoj pat.
— Niekur aš neisiu! — įsiutusi treptelėjo anyta. — Aš jau viską nusprendžiau! Savo butą atiduodu Tadui, o pati keliuosi čia. Tu, Egle, esi godi ir nedėkinga mergiotė. Vyresnius žmones reikia gerbti!
— Pagarba užsitarnaujama, o ne išreikalaujama, — lediniu balsu atsakė Eglė.
Janina Steponavičienė nusisuko, griebė vieną krepšį ir patraukė didžiojo kambario link.
— Viskas, kalbos baigtos. Pradedu įsikurti.
Tą akimirką Eglės viduje kažkas trakštelėjo. Ji dviem žingsniais pasivijo anytą, išplėšė krepšį jai iš rankos ir numetė atgal į prieškambarį.
— Tuojau pat lauk iš mano buto, — Eglės balsas buvo tylus, bet jame skambėjo plienas. — Tuoj pat.
— Mantukai! — sucypė Janina Steponavičienė. — Tu matai, kaip ji elgiasi?! Tu leisi jai šitaip kalbėti su tavo motina?!
Mantas stovėjo prie sienos išbalęs, nuleistomis rankomis, tarsi būtų netekęs jėgų.
— Mama… gal tikrai dabar nereikėtų… Pakalbėkime apie tai kitą kartą, kai visi nusiraminsime…
— Nereikėtų?! — anytos balsas šoktelėjo dar aukščiau. — Tai kieno pusėje tu stovi?!
— Mano, — iškart nukirto Eglė. — Nes tai mūsų butas, mūsų šeima, o jūs čia atėjote nekviesta. Mantai, padėk mamai nunešti krepšius iki durų.
Janina Steponavičienė staiga susiėmė už krūtinės, lyg jai būtų pasidarę silpna.
— Oi, širdį spaudžia… Šitaip su manimi elgiesi, nedėkingoji… O aš tave mylėjau kaip tikrą dukrą…
— Užteks vaidinti, — Eglė plačiai atidarė buto duris. — Išeikite. Ir daugiau nepasirodykite nepranešusi.
Anyta suprato, kad valdžia slysta jai iš rankų. Ji pakėlė du krepšius, o trečią, sunkiai vilkdama grindimis, tempė durų link.
— Mantukai, tu dar pasigailėsi! Aš tavo motina! Nejaugi tikrai renkiesi tą kalę vietoj savo pačios mamos?!
Mantas tylėjo, įsmeigęs žvilgsnį į grindis.
Janina Steponavičienė sustingo ant slenksčio.