Jos veidą perkreipė įniršis.
— Gerai. Jeigu jau taip… prakeikiu jus abu! Šituose namuose gyvensite kaip pragare! Aš jums dar atkeršysiu, pamatysite!
Vos tik Janina peržengė slenkstį į laiptinę, Eglė trenkė durimis. Akimirką ji stovėjo nejudėdama, paskui atsirėmė į sieną ir lėtai, sunkiai iškvėpė. Pirštai drebėjo, o širdis daužėsi taip smarkiai, kad net ausyse zvimbė.
Tomas sėdėjo ant grindų, susiėmęs galvą rankomis.
— Kam tu taip su ja?.. Juk ji mano mama…
Eglė pritūpė šalia jo ir pažvelgė tiesiai į akis.
— Dabar labai atidžiai manęs paklausyk. Tavo mama ką tik atsivilko čia su savo daiktais ir pareiškė, kad gyvens mūsų bute. O mums liepė išsikraustyti. Tu supranti, kas čia įvyko?
— Ji tiesiog palūžusi dėl Manto… Jai tikrai nėra kur eiti…
— Yra, — Eglės balsas tapo kietas. — Ji turi savo butą. O jeigu Mantas ves, tegul pats sprendžia, kur gyvens su žmona: pas motiną ar atskirai. Tai ne mūsų problema. Tomai, jeigu neišmoksi savo mamai pasakyti „ne“, mūsų santuoka ilgai neišsilaikys.
Tomas pakėlė galvą. Jo akyse matėsi sumišimas ir nuovargis.
— Tu rimtai?
— Visiškai rimtai. Aš neleisiu tavo mamai įsikurti bute, kurį pirkau už savo ir savo tėvų pinigus. Tai mano riba. Jeigu tu jos negerbsi, vadinasi, mes nebeiname vienu keliu.
Kurį laiką Tomas tylėjo. Galiausiai lėtai linktelėjo.
— Gerai. Aš su ja pasikalbėsiu. Paaiškinsiu, kad taip negalima.
— Ne, — Eglė papurtė galvą. — Aiškinimams laikas jau praėjo. Rytoj iškviesiu meistrą ir pakeisiu spyną. Tu turėsi tik vieną raktų komplektą. Vieną. Ir jeigu sužinosiu, kad davei raktus mamai arba įleidai ją čia be mano sutikimo, tą pačią dieną paduosiu skyrybų prašymą. Be ginčų ir be antrų šansų.
Tomas staigiai atsitiesė.
— Tu dabar juokauji?
— Aš saugau savo namus ir savo ribas. Tomai, aš tave myliu. Bet neleisiu tavo motinai valdyti mūsų gyvenimo. Rinkis: arba esi su manimi, arba su ja. Trečio kelio nėra.
Tomas perbraukė delnais per veidą. Jo pečiai nusviro, ir tą akimirką Eglei jis pasirodė siaubingai pavargęs.
— Aš su tavimi, — tyliai ištarė jis. — Tu teisi. Mama peržengė visas ribas.
Eglė apkabino vyrą.
— Ačiū. Vadinasi, susitariame: spyna keičiama, pas tave lieka vienas raktų komplektas, o tavo mama ateina tik tada, kai mes ją pakviečiame. Gerai?
— Gerai, — vos girdimai atsakė Tomas.
Kitą dieną Eglė paskambino spynų meistrui. Šis atvyko greitai, išėmė seną mechanizmą ir įdėjo naują, patikimesnę spyną. Du raktų komplektus Eglė pasiliko sau, vieną padavė vyrui.
— Tomai, čia ne smulkmena. Nepamesk, niekam neduok ir be manęs nedaryk kopijų, supratai?
— Supratau, — linktelėjo jis.
Vakare paskambino Janina. Tomas išėjo kalbėtis į balkoną. Pokalbis truko ilgai. Eglė girdėjo tik nutrūkstančias frazes: „Mama, suprask… Tai jos butas… Ne, aš negaliu… Atleisk…“
Kai jis grįžo, veidas buvo įsitempęs.
— Ji labai įsižeidė. Sako, kad ją išdaviau.
— Tu jos neišdavei, — ramiai atsakė Eglė. — Tu pasirinkai savo šeimą. Ir tai teisinga.
Tomas apkabino žmoną, įkniaubė veidą į jos plaukus.
— Tikiuosi, viskas kaip nors susitvarkys.
Eglė nieko neatsakė. Ji pernelyg gerai pažinojo Janiną, kad patikėtų, jog ši taip lengvai nusileis. Tačiau dabar, stovėdama savo bute, už naujos spynos, aiškiai nubrėžusi ribas, Eglė pirmą kartą po ilgo laiko pajuto ramybę. Šį kartą ji laimėjo. Ir buvo pasiruošusi ginti savo teritoriją tiek, kiek reikės.