o visos tavo pajamos keliaus į bendrą šeimos kasą.
Eglė atsisuko į Tomą. Jis stovėjo nuleidęs akis ir tylėjo.
— Tu girdi, ką ji kalba? — paklausė ji, stengdamasi sulaikyti drebantį balsą. — Tu apskritai kieno pusėje?
Tomas susigūžė, tarsi būtų norėjęs prasmegti skradžiai grindis.
— Mama tiesiog nori, kad būtų geriau…
Tą akimirką Eglei viduje kažkas nutrūko. Ne garsiai, ne dramatiškai — tiesiog staiga ir galutinai.
— Gerai, — ištarė ji tyliai. — Tada išgirskite ir mano atsakymą.
Ji priėjo prie spintos, ištraukė tą pačią mėlyną segtuvą su valgiaraščiais ir Rasos sudarytomis taisyklėmis. Lėtai, žiūrėdama anytai tiesiai į akis, perplėšė jį pusiau.
— Nuo šios minutės aš nebegaminsiu. Nei pagal jūsų meniu, nei apskritai.
— Kaip tu drįsti! — sukliko Rasa.
Eglė atsigręžė į vyrą.
— O tu? Rinkis. Arba aš, arba tavo mama.
Virtuvėje stojo mirtina tyla. Tomas suspaudė kumščius.
— Jeigu tu negerbi mano šeimos… vadinasi, mums ne pakeliui.
Eglė tik linktelėjo.
— Supratau.
Ji išėjo iš virtuvės, susikrovė būtiniausius daiktus į lagaminą. Po dešimties minučių jau stovėjo tarpduryje.
— Rytoj ateisiu pasiimti likusių daiktų, — pasakė ji, net nepažvelgdama į Tomą.
— Egle, palauk…
Tačiau durys jau buvo užsitrenkusios.
Lauke pylė lietus. Eglė ėjo per šlapią šaligatvį nejausdama nei vandens ant veido, nei šalčio. Kišenėje suvibravo telefonas — žinutė nuo draugės:
„Kur tu? Ar tau viskas gerai?“
Eglė sustojo po gatvės žibintu ir parašė:
„Ką tik išsiskyriau. Arba beveik. Bet aš laikauusi.“
Ji dar nežinojo, kad tai buvo ne pabaiga, o tik karo pradžia. Tuo metu vyro giminaičiai jau bendrame pokalbyje svarstė, kaip „pastatyti nepaklusnią marčią į vietą“.
Pirmą naktį pas draugę Eglė beveik nesumerkė akių. Ji vartėsi ant išskleidžiamos sofos ir mintyse vėl girdėjo paskutinius Tomo žodžius: „Jeigu tu negerbi mano šeimos…“ Lyg per visus santuokos metus ji nebūtų mėginusi prisitaikyti, nutylėti, šypsotis ir ieškoti bendros kalbos.
Ryte telefonas tiesiog sprogo nuo pranešimų.
— Egle, tu matei, ką jie išdarinėja? — draugė pakišo jai savo mobilųjį.
Šeimos pokalbyje, iš kurio Eglė jau buvo pašalinta, švietė nauja nuotrauka. Rasa sėdėjo prie jų virtuvinio stalo, o priešais ją gulėjo tas pats mėlynas segtuvas, suklijuotas lipnia juosta. Po nuotrauka buvo prierašas:
„Niekas nesugriaus mūsų šeimos. Egle, jei nori grįžti — atsiprašyk visų ir laikykis taisyklių.“
Po įrašu mirgėjo giminaičių komentarai:
„Be Tomo ji liks plika basa!“
„Tegul ant kelių maldauja atleidimo!“
— Tu tikrai svarstai grįžti? — atsargiai paklausė draugė.
Eglė nieko neatsakė. Ji atsidarė banko programėlę. Bendroje sąskaitoje, kurioje dar vakar buvo 18 tūkstančių eurų, liko vos 340 eurų.
— Jis viską pervedė… — sušnibždėjo ji.
Tą pačią minutę suskambo darbinis telefonas.
— Egle Kazlauskiene, užeikite pas mane, — sausai pasakė vadovas.
Vadovo kabinetas ją pasitiko ledine tyla.
— Ar numanote, kodėl jus pakviečiau?
— Ne…
Jis pastūmė per stalą lapą.
— Pas mane buvo atėjusi jūsų anyta. Su skundu.
Eglė paėmė popierių. Jame buvo parašyta:
„Prašau patikrinti mano marčios Eglės profesinį tinkamumą. Ji darbo metu tvarko asmeninius reikalus, dažnai pasišalina iš darbo vietos. Galimas ir turto pasisavinimas.“
Eglė pajuto, kaip pirštai ima šalti.
— Aš… aš niekada…
— Žinau, — sunkiai atsiduso vadovas. — Bet dabar privalėsiu atlikti patikrinimą. Ir jei rasime bent menkiausią pažeidimą…
Grįždama metro Eglė gavo žinutę nuo Tomo:
„Mama tik jaudinasi dėl tavęs. Grįžk — viską sutvarkysime.“
Ji jau norėjo sviesti telefoną į rankinę, bet ekrane pasirodė naujas pranešimas. Šįkart rašė Tomo teta Janina:
„Egle, pas mus liko tavo maišas su daiktais. Ateik rytoj 18:00, pasikalbėsime.“
Draugė, perskaičiusi žinutes, sugriebė Eglei už riešo.
— Viena tu ten neisi. Čia spąstai.
Eglė pažvelgė pro langą. Lauke jau temo.
— Žinau. Bet turiu tai užbaigti.
Ji dar nenutuokė, kad Rasa rytojui jau buvo suorganizavusi „rimtą pokalbį“ su dėde apylinkės policininku. Kad „neklusni marti pagaliau suprastų savo vietą“.
Kitą dieną Eglė prie Janinos namų atvyko lygiai šeštą. Draugė liko automobilyje prie laiptinės, o jos telefone buvo įjungtas diktofonas.
Prieš paspausdama skambutį Eglė giliai įkvėpė. Palto kišenėje gulėjo dar vienas diktofonas — draugė primygtinai reikalavo jį pasiimti.
Duris atidarė Janina. Ant jos pečių puikavosi tie patys audinės kailiniai.
— Na štai, vis dėlto atėjai! — kreivai šyptelėjo ji. — Užeik. Čia susirinko nemažai artimųjų.
Svetainėje, be Rasos ir Tomo, sėdėjo dar du žmonės: nepažįstamas vyras policijos uniforma ir vyresnio amžiaus moteris griežtu, kiaurai veriančiu žvilgsniu.
— Egle, — Tomas pakilo nuo sofos, — čia dėdė Jonas, apylinkės pareigūnas. O čia teta Birutė, psichologė.
— Psichologė? — Eglė lėtai nusivilko paltą.
— Taip, — Rasa kilstelėjo smakrą. — Kad pagaliau suprastum, kaip reikia elgtis šeimoje.
Eglė atsisėdo į fotelį priešais visus. Keliai virpėjo, bet veidas liko ramus.
— Kur mano daiktai?
— Neskubėk, — Janina prisėdo šalia. — Pirma pasikalbėsime.
Jonas išsitraukė bloknotą.
— Taigi, dėl jūsų gautas skundas. Išėjimas iš šeimos, artimųjų įžeidinėjimas…
— Kokie dar įžeidinėjimai? — Eglė stipriai suspaudė kumščius.
— Štai! — Rasa iškėlė telefoną. — Pažiūrėkite, ką ji man rašė!
Ekrane buvo matyti Eglės žinutė: „Aš daugiau negaminsiu pagal jūsų meniu.“
— Ir tai, jūsų manymu, įžeidimas? — Eglė nesusilaikiusi nusijuokė.
— Tu tyčiojiesi iš vyresnių žmonių! — sušuko Janina.
Birutė palinko į priekį ir įsmeigė į ją akis.
— Jauna moterie, matau, kad turite rimtų problemų priimdama autoritetus. Jums reikalinga pagalba.
Eglė lėtai atsistojo.
— Puiku. Tada pakalbėkime apie autoritetus.
Ji išsitraukė telefoną, atidarė nuotrauką, kurioje matėsi kailiniai su etikete, ir atsuko ekraną į susirinkusiuosius.
— Pradėkime nuo Janinos.