kuri iš manęs pasiskolino dešimt tūkstančių eurų neva „šuns operacijai“.
— Melas! — Janina pašoko nuo kėdės taip staigiai, kad ši net sugrikšėjo.
— Ramiau, — Eglė perbraukė pirštu per ekraną ir parodė kitą vaizdą. — O čia — pavedimo patvirtinimas. Data ta pati. Lygiai ta diena, kai atsirado nuotrauka su tais kailiniais.
Anyta akimirksniu išbalo.
— Judam toliau, — Eglė atsidarė banko išrašą. — Čia surinkti visi pavedimai, kuriuos mano vyras per pastaruosius metus darė savo motinai. Iš viso — trisdešimt aštuoni tūkstančiai šeši šimtai eurų. Iš mūsų bendrų šeimos pinigų.
Tomas nuleido akis į stalą.
— Ir galiausiai… — jos balsas trumpam susvyravo, bet ji susitvardė. — Mano vadovo pareiškimas dėl šmeižto.
Apylinkės pareigūnas nepatogiai pasimuistė.
— Na… čia juk šeimyniniai reikalai…
— Ne, — Eglė atsitiesė. — Čia jau ne šeimos kivirčas. Čia kalba apie sukčiavimą, šmeižtą ir turto prievartavimą.
Kambaryje stojo tokia tyla, lyg kas būtų užmetęs sunkų, dusinantį apklotą.
Pirmoji atsitokėjo anyta.
— Tu… tu nieko neįrodysi!
— Jau įrodžiau, — Eglė mostelėjo į diktofoną, kyšantį iš kišenės. — Viskas įrašyta.
Tada ji atsigręžė į Tomą.
— Rytoj teikiu skyrybų prašymą. Ir jeigu dar bent vienas žmogus iš jūsų „gražiosios šeimynėlės“ pamėgins man pakenkti, visi šie įrašai keliaus į prokuratūrą.
Prie durų ji dar kartą sustojo ir pažvelgė per petį.
— O mano daiktus galite mesti lauk. Iš jūsų man nebereikia nieko.
Vos tik durys užsivėrė, už jų nugriaudėjo anytos klyksmas:
— Kaip ji drįsta?!
Tačiau Eglė to jau beveik negirdėjo. Ji ėjo link automobilio ir pirmą kartą per daugelį mėnesių pajuto, kad oras plaučius pasiekia lengviau.
Kišenėje suvibravo telefonas. Žinutė nuo draugės:
„Šaunuolė. Važiuojam šampano?“
Eglė nusišypsojo ir atrašė:
„Ne. Važiuojam pas advokatą.“
Ji dar nežinojo, kad tikrasis įdomumas dar prieš akis. Nes tą pačią akimirką, kai ji sėdo į automobilį, Tomas, apimtas panikos, kažkam skambino ir kuždėjo:
— Mama, ką mums dabar daryti? Jeigu ji paduos į teismą, visi sužinos apie tavo antrą paskolą… ir apie tėvo antrą šeimą…
Po trijų savaičių Eglė stovėjo prie teismo pastato ir taisėsi naujo palto apykaklę. Šalia jos buvo advokatė — buvusio bendrakursio draugė, kuri šio reikalo ėmėsi su ypatingu užsidegimu.
— Pasiruošusi? — paklausė ji, dar kartą peržvelgdama dokumentų aplanką.
— Jau seniai, — Eglė giliai įkvėpė.
Teismo salė jas pasitiko įtempta tyla. Kitoje pusėje sėdėjo Tomas, jo motina ir jų advokatas — pagyvenęs vyras pavargusiomis akimis.
Teisėjas pradėjo posėdį.
— Nagrinėjama santuokos nutraukimo byla tarp Eglės Kazlauskienės ir Tomo Kazlausko.
Tomas nervingai barbeno pirštais į stalą. Anyta, nė nebandydama slėpti neapykantos, svaidė į Eglę piktus žvilgsnius.
Kai teisėjas pasiūlė šalims išdėstyti skyrybų sąlygas, Eglės advokatė pakilo.
— Mano klientė prašo lygiomis dalimis padalyti santuokoje įgytą turtą. Taip pat reikalaujame trisdešimties tūkstančių eurų neturtinės žalos atlyginimo.
Salėje tuoj pat kilo pasipiktinimo šurmulys.
— Dar kokių pinigų?! — pašoko anyta. — Čia ji mums turi viską grąžinti!
— Rasa, — griežtai nutraukė teisėjas, — prašau laikytis tvarkos.
Eglės advokatė tęsė nė kiek nesutrikusi:
— Turime duomenų, patvirtinančių sistemingą pinigų reikalavimą iš mano klientės, kurį vykdė atsakovo šeima. Be to, pateikiame šmeižto ir psichologinio spaudimo įrodymus.
Ji padėjo ant stalo storą aplanką: susirašinėjimų kopijas, banko išrašus ir garso įrašų išklotines.
Tomas pablyško.
— Egle… Mes juk galim susitarti gražiuoju…
— Per vėlu, — tyliai atsakė ji.
Teisėjas įdėmiai pervertė dokumentus.
— Ar atsakovo pusė turi ką pasakyti?
Jų advokatas sunkiai atsiduso.
— Esame pasirengę taikos sutarčiai.
Po valandos viskas buvo baigta. Butas iki pardavimo liko bendroje nuosavybėje, automobilį pasiėmė Tomas, tačiau pusė sąskaitose buvusių pinigų buvo grąžinta Eglei.
Išeinant iš teismo salės Tomas ją pasivijo.
— Egle… Aš…
Ji sustojo ir atsisuko. Pirmą kartą per ilgą laiką pažvelgė į jį atidžiai. Į žmogų, už kurio kadaise tekėjo kupina vilčių.
— Žinai, kas skaudžiausia? — paklausė ji. — Aš, ko gero, net būčiau gaminusi pagal tavo mamos aplanką. Jeigu tu bent kartą būtum stojęs į mano pusę.
Jis nuleido žvilgsnį.
— Ji juk mano motina…
— Taip. Ir nuo šiol tai jau tavo problema.
Eglė apsisuko ir nuėjo link išėjimo. Lauke jos laukė draugė su šampano buteliu rankoje.
— Na ką, laisva moteris?
Eglė nusijuokė, bet netikėtai pajuto, kaip skruostais ima riedėti ašaros.
— Žinai, ko dabar labiausiai noriu?
— Ko?
— Suvalgyti picą. Tą su ananasais. Kurios jis negalėjo pakęsti.
Draugė apkabino ją per pečius.
— Važiuojam.
Automobiliui pajudėjus, Eglė išsitraukė telefoną. Šeimos pokalbyje, iš kurio jos taip ir nebuvo pašalinę, švietė nauja anytos žinutė:
„Sūneli, nesijaudink. Surasim tau naują žmoną. Paklusnią.“
Eglė šyptelėjo ir prieš užblokuodama pokalbį parašė paskutinę žinutę:
„Ačiū už sąrašą. Dabar manasis — advokatui.“
Ji uždarė programėlę, pravėrė langą ir giliai įkvėpė. Prieš akis laukė naujas gyvenimas.
O tuo metu jos buvusio vyro automobilyje suskambo telefonas.
— Klausau, mama?
— Sūneli, skubiai atvažiuok! — klykė anyta ragelyje. — Tas niekšas tavo tėvas padavė skyryboms! Pasirodo, jis turi…
Bet Eglė šios istorijos tęsinio jau niekada neišgirs. Jos ryšys su ta šeima buvo nutrauktas.
Nors… gal kur nors jau augo kita būsima marti, kuriai vieną dieną į rankas turėjo būti įteiktas tas pats mėlynas aplankas.