— Štai toks nusiteikimas ir reikalingas, — pritarė Aurelija. — Susitiksime rytoj.
Teismo salė Eglei pasirodė kur kas mažesnė, negu ji buvo įsivaizdavusi. Jokio iškilmingumo, jokios bauginančios didybės — veikiau paprastas kabinetas: mediniai suolai, teisėjos stalas, ant sienos kabantis herbas. Ji nervingai tampė rankinės dirželį ir iš visų jėgų stengėsi nežiūrėti į Joną, kuris sėdėjo priešais pernelyg ramus, tarsi viskas jau būtų nuspręsta jo naudai.
— Nesijaudinkite, — tyliai palinko prie jos Aurelija. — Padėtis kontroliuojama.
— O jeigu jis ką nors sugalvos? Jūs jo nepažįstate…
— Tokius tipus matau po kelis kartus per dieną, — vos šyptelėjo advokatė. — Pažiūrėkite, jis atsivedė Andrių Jankauską. Turtingų klientų numylėtinį. Bet net ir jis negalės ginčytis su faktais.
Į salę įėjo teisėja — vidutinio amžiaus moteris pavargusiu, bet griežtu veidu. Ji atsisėdo, greitai pervertė bylos lapus ir pakėlė akis.
— Pradedame Kazlauskų sutuoktinių turto padalijimo bylą. Ieškovo pusė?
Pakilo Jono advokatas.
— Mano klientas, Jonas Kazlauskas, prašo pripažinti atsakovės reikalavimus nepagrįstais. Visas turtas buvo įgytas už jo asmenines lėšas ir registruotas jo vardu.
Eglė sugniaužė pirštus taip stipriai, kad nagai įsirėžė į delną. Įžūlumas atrodė neįtikėtinas. Ji akimirksniu prisiminė, kaip taupė kiekvieną eurą, kad tik namas pagaliau iškiltų. Kaip po paskaitų dar imdavosi papildomų valandų kolegijoje, nes Jonas tuomet kartodavo: „Čia mūsų ateičiai.“
— Atsakovės pozicija? — pasiteiravo teisėja.
Aurelija atsistojo ramiai, be jokio skubėjimo.
— Eglė Kazlauskienė su šiais teiginiais nesutinka. Turtas buvo sukauptas santuokos metu. Mano klientė prie jo prisidėjo tiek savo uždirbtais pinigais, tiek darbu, tiek šeimos interesų užtikrinimu. Turime tai patvirtinančius įrodymus.
Jonas garsiai prunkštelėjo ir kažką sušnabždėjo savo advokatui. Tas linktelėjo, bet veide pasirodė įtampa.
— Kokius konkrečiai įrodymus pateikiate? — paklausė teisėja.
Aurelija atsegė segtuvą.
— Pirmiausia — Jono Kazlausko pasirašyti rašteliai, kuriais jis patvirtino gavęs iš žmonos pinigų namo statyboms. Toliau — sąskaitos ir mokėjimų išrašai, rodantys, kad statybinės medžiagos buvo apmokėtos Eglės Kazlauskienės banko kortele. Taip pat jos sąskaitos išklotinės, kuriose matyti didesnės grynųjų išėmimo sumos statybų laikotarpiu. Ir, žinoma, liudytojų parodymai.
— Nesąmonė! — pašoko Jonas. — Kokie dar rašteliai? Tai buvo prieš šimtą metų, aš nieko neprisimenu!
— Salėje laikomės tvarkos, — šaltai jį nutraukė teisėja. — Kalbėsite tada, kai būsite paklaustas.
Aurelija perdavė dokumentus. Teisėja juos apžiūrėjo atidžiai, neskubėdama versdama lapą po lapo.
— Kviečiamas liudytojas Mantas Kazlauskas.
Mantas įžengė į salę akivaizdžiai susikaustęs. Jo žvilgsnis trumpam nukrypo į motiną, paskui — į tėvą.
— Mantai, ar galite patvirtinti, kad jūsų mama skyrė pinigų namo statybai?
— Taip, — linktelėjo jis. — Buvau dar mažas, bet atsimenu, kaip mama nuolat veždavo pinigus į statybas. Ji sakydavo: „Čia mano atlyginimas, eis medžiagoms.“
— Melas! — vėl pašoko Jonas. — Jis tiesiog gina motiną!
— Kazlauskai, dar vienas pertraukimas, ir paprašysiu jus išvesti iš salės, — griežtai ištarė teisėja.
Po Manto buvo apklausti ir kiti liudytojai. Kaimynė Rasa papasakojo, kad Eglė ėmė paskolą pirmajam namo įnašui. Kolegė iš kolegijos prisiminė, kaip Eglė vakarais papildomai mokė studentus, juokaudama, jog renka „vonios plytelėms“.
Sulig kiekvienu liudytoju Jono veidas darėsi vis niūresnis. Jo advokatas skubiai vartė popierius, bet atrodė, kad juose ieško to, ko ten nėra.
— Norėčiau pateikti dar vieną dokumentą, — tarė Aurelija ir iš segtuvo ištraukė pageltusį lapą. — Tai Eglės Kazlauskienės įgaliojimas vyrui tvarkyti įmonės reikalus. Taip pat banko išrašas, patvirtinantis, kad pradinis verslo kapitalas buvo pervestas iš jos taupomosios sąskaitos.
Salėje stojo tokia tyla, kad buvo girdėti, kaip kažkas koridoriuje uždarė duris. Jonas išbalo.
— Iš kur jūs tai gavote? — pro sukąstus dantis sušnypštė jis.
— Iš banko archyvo, — ramiai atsakė Aurelija. — Duomenys saugomi ilgai.
Teismas išėjo pasitarti. Eglė sėdėjo sustingusi, bijodama net pajudėti, tarsi vienas neatsargus judesys galėtų sugriauti tai, kas pagaliau ėmė krypti jos naudai.
— Ar mes laimėsime? — vos girdimai paklausė ji.
Aurelija palinko arčiau ir mirktelėjo.
— Mes jau laimėjome. Teisėjai čia beveik nelieka kito kelio. Įstatymas labai aiškus.