Po maždaug pusvalandžio teisėjai grįžo į salę. Teisėjas atsivertė nutartį ir aiškiu, sausu balsu ėmė skaityti:
— Pripažįstama Eglės Kazlauskienės teisė į pusę santuokoje įgyto turto, įskaitant gyvenamąjį namą, banko sąskaitose esančias lėšas ir verslo dalį…
Jonas pašoko nuo suolo, tarsi būtų nudegintas.
— To negali būti! Aš skųsiu šitą sprendimą!
— Turite tokią teisę, — ramiai linktelėjo teisėjas. — Tačiau priimta nutartis lieka galioti.
Praėjo pusė metų.
Eglė sėdėjo virtuvėje — savojoje namo pusėje — ir minkė tešlą tortui. Po turto padalijimo namas dokumentuose buvo įregistruotas kaip du atskiri būstai su atskirais įėjimais. Iš pradžių tai atrodė keista, net nejauku, bet laikui bėgant ji priprato. Jonas čia beveik nesirodė — gyveno pas Ievą.
Ant stalo suvibravo telefonas. Atėjo naujas užsakymas iš netoliese esančios kavinės: dar vienas tortas rytojui. Eglė nejučia nusišypsojo. Kas būtų pagalvojęs, kad jos kepiniai virs mažu, bet tikru verslu?
Suskambo durų skambutis. Už durų stovėjo Mantas, rankose laikydamas didžiulę gėlių puokštę.
— Su gimtadieniu, mama!
— Oi, Mantuk! — Eglė apkabino sūnų. — Ačiū, brangusis.
— Kaip laikaisi? Matau, vėl prie kepinių? — jis linktelėjo į jos miltuotas rankas.
— Užsakymų tiek, kad vos spėju suktis! Net nepatikėsi — dvi savaitės į priekį jau užpildytos.
— Šaunuolė tu, — Mantas atsisėdo prie stalo. — O tėvas tavęs nebekamuoja?
Eglė ėmė maišyti kremą dubenyje.
— Praėjusią savaitę buvo užėjęs. Sakė, susipyko su Ieva.
— Ir ką?
— Įsivaizduoji, prašėsi atgal. Pasakė: „Egle, kam mes čia išsiskyrėm kaip kokie kvailiai? Pradėkim iš naujo.“
— O tu?
— Atsakiau jam: „Jonai, per vėlu. Aš tik dabar pagaliau atradau save.“
Mantas patenkintas nusijuokė ir nuo krašto nugnybo gabalėlį tešlos.
— Mama, aš tavimi didžiuojuosi. Rimtai. Niekada nemaniau, kad taip atsitiesi.
— Aš ir pati nemaniau, — Eglė pažvelgė pro langą. — Žinai, kartais atrodo, kad nutiko baisiausias dalykas gyvenime, o vėliau supranti: gal kaip tik to ir reikėjo.
Vakare susirinko svečiai — kolegės iš kolegijos, naujos draugės iš kepėjų būrelio, kaimynė Rasa. Eglė padengė stalą atnaujintoje svetainėje. Po skyrybų ji susitvarkė butą: vietoj tamsių tapetų atsirado šviesūs, senus baldus pakeitė nauji. Jonas visada mėgo sunkias užuolaidas ir gremėzdiškas spintas, o jai norėjosi oro, šviesos ir erdvės.
— Už jubiliatę! — pakėlė taurę Rasa. — Už mūsų tikrą heroję!
— Na jau, kokia aš herojė… — Eglė sutriko ir nuraudo.
— Dar ir kokia! — tuoj pat atkirto Jurga iš kolegijos. — Tiek moterų kenčia, bijo ką nors keisti. O tu išdrįsai.
Kai svečiai išsiskirstė, Eglė atsisėdo ant sofos su puodeliu arbatos. Namai pagaliau nutilo. Tačiau netrukus vėl suskambo durų skambutis.
Ant slenksčio stovėjo Jonas. Rankose jis laikė saldainių dėžutę.
— Su gimtadieniu, — burbtelėjo.
— Ačiū, — atsakė Eglė, bet į vidų jo nekvietė.
— Gal galim pasikalbėti?
— Apie ką?
— Aš tavęs pasiilgau, Egle.
Ji įdėmiai jį nužvelgė. Jonas buvo pasenęs, sulysęs, tarsi iš jo būtų ištekėjusi visa ankstesnė puikybė. Tik akys liko tos pačios — gudrios, skaičiuojančios.
— O Ieva?
— Mes išsiskyrėm. Ji… ne tokia.
— O aš tokia? — Eglė tyliai šyptelėjo. — Jonai, per vėlu. Aš jau turiu savo gyvenimą.
— Kokį dar gyvenimą? Kepi tortus? — jis kreivai vyptelėjo.
— Kepu ir tortus. Dar turiu draugų. Lankau chorą. Ir apskritai… man gera.
— Be manęs?
— Įsivaizduok, — ramiai atsakė ji. — Trisdešimt dvejus metus gyvenau dėl tavęs. Dabar noriu pagyventi dėl savęs.
Jonas nieko nebesakė. Ištiesė jai saldainių dėžutę, apsisuko ir nuėjo.
Eglė uždarė duris, atsirėmė į jas nugara ir ilgai stovėjo nejudėdama.
— Pavyko, — sušnabždėjo ji. — Tikrai pavyko.
Ryte ją pažadino telefono skambutis. Naujas užsakymas — vestuvinis tortas trisdešimčiai žmonių.
— Ar spėtumėte iki šeštadienio? — paklausė jauna mergina.
— Spėsiu, — tvirtai atsakė Eglė. — Dabar aš galiu viską.
Ji pravėrė langą. Į kambarį plūstelėjo pavasario saulė. Prieš akis laukė tiek daug planų: konditerijos kursai, kelionė prie jūros su draugėmis, o netrukus — ir pažintis su anūku, kurio laukė Mantas.
— Kas būtų pagalvojęs, — pakėlusi akis į dangų nusišypsojo Eglė, — kad penkiasdešimt penkerių gyvenimas tik iš tikrųjų prasideda.