Iš viso, sudėjus visus jo „darbo periodus“, susidarytų gal pusantrų metų, o likusį laiką jis gulėjo ant sofos ir ieškojo savo pašaukimo. Jeigu norite kreiptis į teismą – prašom. Tik nepamirškite, kad bylinėjimosi išlaidas ir advokato paslaugas teks apmokėti jūsų sūnui. Esu tikra, Milda nuo tokių perspektyvų bus tiesiog sužavėta.
Ragelyje įsivyravo tiršta, sunki tyla. Janina nebuvo kvaila moteris. Ji kuo puikiausiai suprato, kad Rasa teisi nuo pirmo iki paskutinio žodžio. Tiesiog iš seno įpročio mėgino spausti jėga, gelbėdama savo suaugusį, bet taip ir nesubrendusią atžalą.
– Kieta tu, Rasa, – po akimirkos karčiai ištarė buvusi anyta. – Širdies pas tave nė lašo. Vyras liko plikas basas, o tu, matyt, tik džiaugiesi. Bent daiktus galėtum atiduoti normaliai, žmogiškai.
– Atiduodu viską, kas jam priklauso. Iki paskutinės senos kojinės ir sulūžusios meškerės. Krepšiai jau stovi koridoriuje. Jeigu taip jaudinatės dėl sūnaus, atvažiuokite ir padėkite jam juos pasiimti. Viso gero, Janina. Sveikatos jums.
Rasa nutraukė pokalbį ir perjungė telefoną į begarsį režimą. Darbas dar nebuvo baigtas.
Ji grįžo į prieškambarį. Ten, lyg gremėzdiški kalnai, pūpsojo keturi milžiniški languoti krepšiai, tokie, kokius dažniausiai tampo turgaus prekeiviai. Juos Rasa krovė dvi vakaro valandas vieną dieną ir dar tiek pat kitą. Ji ramiai, be skubos perėjo per visas spintas, lentynas ir stalčius. Ištraukė ištampytus Jono marškinėlius, nublukusius džinsus, kažkokius laidus, neaiškias automobilio detales, visą rinkinį tuščių alaus bokalų, kuriuos jis kažkodėl laikė antresolėje. Ji net išėjo į balkoną ir iš ten išvilko žiemines padangas, kiekvieną supakavusi į storus šiukšlių maišus.
Kraudama jo daiktus Rasa nejautė nei liūdesio, nei sentimentų. Nebuvo nė menkiausio ilgesio. Tik šleikštulį keliantis susierzinimas. Kiek vis dėlto šlamšto gali prikaupti žmogus, kuris į namus neatneša nieko, išskyrus tuščius pažadus ir priekaištus.
Ji priėjo prie durų, pasuko blizgantį naujos spynos suktuką ir žvilgtelėjo į laiptinę. Aikštelė buvo tuščia, tylutėlė. Rasa ėmė vieną po kito tempti krepšius per slenkstį. Jie buvo sunkūs, rankenos skaudžiai rėžėsi į delnus, bet ji atkakliai vilko juos lauk. Paskui išrideno keturias automobilio padangas ir tvarkingai sustatė kampe prie lifto.
Paskutinė už durų atsidūrė dėžė su įrankiais. Didelis plastikinis lagaminas, apneštas statybinių dulkių sluoksniu. Jonas jį nusipirko gal prieš dešimt metų, kai buvo užsidegęs pats surinkti virtuvės baldus, bet galiausiai numojo ranka ir išsikvietė meistrą.
Kai visas jo turtas buvo išneštas į laiptinę, Rasa grįžo į butą. Uždarė duris. Spyną pasuko du kartus. Metaliniai spragtelėjimai nuskambėjo jai kaip gražiausia muzika pasaulyje.
Ji pasiėmė drėgną skudurą ir kruopščiai išplovė prieškambario grindis, trindama Jono batų paliktas purvinas žymes ir dulkes nuo išneštų krepšių. Norėjosi išvalyti šią vietą ne tik išoriškai. Ji troško išplauti iš kampų prisiminimus apie jo nepasitenkinimą, apie amžinus kabinėjimusis dėl neva persūdytos sriubos, apie pigaus odekolono kvapą, kuriuo jis dosniai apsipildavo prieš eidamas susitikti su naująja drauge.
Praėjo maždaug dvi valandos. Rasa spėjo pasigaminti lengvą vakarienę – išsikepė žuvies su daržovėmis, įsijungė tylią, malonią muziką. Ji sėdėjo prie švaraus stalo ir pirmą kartą per ilgą laiką mėgavosi vienatve, kai į duris atkakliai suskambo skambutis.
Garsas buvo ilgas, nervingas, nekantrus. Rasa neskubėdama padėjo šakutę, servetėle prisilietė prie lūpų ir nuėjo į koridorių.
Ji pažvelgė pro akutę. Laiptinėje stovėjo Jonas. Šalia jo nuo kojos ant kojos mindžikavo Milda. Mergina nervingai kramtė gumą, įbedusi akis į telefono ekraną. Kiek tolėliau matėsi nepažįstamas vyras mėlynu darbiniu kombinezonu, rankoje laikantis didelį lagaminėlį.
Rasos širdis akimirkai suspurdėjo, bet ji greitai susitvardė. Ji nujautė, kas dabar bus.
– Rasa, atidaryk! – suriko Jonas, daužydamas kumščiu į duris. – Aš atėjau su meistru! Jeigu geruoju nesupranti, dabar tavo išgirtąsias duris išnešim kartu su stakta! Aš turiu teisę įeiti į butą, kuriame yra mano daiktai!
Milda nepatenkinta susiraukė.
– Jonai, dar ilgai čia stovėsim? Aš šąlu. Ir apskritai nuo tų krepšių dvokia seniena. Mes juk dėl kavos aparato atvažiavom, pats žadėjai.
Rasa atrakino spyną, bet duris paliko prilaikytas storos plieninės grandinėlės, kurią apdairiai paprašė įtaisyti kartu su naujomis spynomis. Pro siaurą tarpą į vidų įsiveržė cigarečių dūmų kvapas.
– Labas vakaras, – ramiai ir mandagiai pasisveikino Rasa.