tarė Rasa, žiūrėdama ne į Joną, o tiesiai į nepažįstamą vyrą su darbiniais drabužiais.
– Jūs, kaip suprantu, iš spynų atidarymo tarnybos?
Meistras nepatogiai kryptelėjo nuo vienos kojos ant kitos ir linktelėjo. Jo veide aiškiai matėsi sutrikimas.
– Taip, laba vakarą. Mane iškvietė šitas jaunas vyras. Sakė, kad žmona pametė raktus, o jie negali patekti į namus.
– Šitas „jaunas vyras“, – Rasa kalbėjo lėtai, aiškiai tardama kiekvieną žodį, – yra mano buvęs sutuoktinis. Butas priklauso tik man, kaip vienintelei savininkei. Jis nebuvo įgytas santuokos metu. Šis pilietis čia nėra deklaravęs gyvenamosios vietos, neturi jokios dalies ir su šiuo būstu jo nesieja jokios teisės. Jo daiktai sudėti štai ten, šalia jūsų, laiptinėje. Jeigu dabar bent paliesite mano duris įrankiu, aš iškart kviesiu policiją, o jūs būsite įtrauktas kaip asmuo, prisidėjęs prie bandymo neteisėtai patekti į svetimą būstą.
Vyras staigiai atsitraukė, tarsi metalinės durys akimirksniu būtų įkaitusios iki raudonumo. Jis piktai dėbtelėjo į Joną.
– Klausyk, viršininke, tu ką čia man pasakas seki? Aš į šeimyninius karus nesiveliu. Turi dokumentuose deklaruotą adresą čia? Nuosavybės pažymėjimą turi?
Jonas išraudo iki ausų. Jis ėmė nervingai tapšnoti per striukės kišenes, lyg ten staiga galėtų atsirasti visi trūkstami įrodymai.
– Koks dar skirtumas! Mes čia penkiolika metų gyvenom! Čia mano turtas! Technika! Tegul bent kavos aparatą atiduoda! Ir televizorių iš miegamojo! Juk kartu pirkome!
– Kartu? – Rasa pro durų plyšį pažvelgė į jį šaltu, siauru žvilgsniu. – Televizorius pirktas išsimokėtinai mano vardu, o įmokas pusantrų metų dengiau iš savo premijų. Kavos aparatą man per jubiliejų padovanojo kolegos. Garantiniai lapai ir čekiai yra mano dokumentų aplanke.
– Tu tikra išskaičiuojanti kalė! – išspjovė Jonas, galutinai prarasdamas bet kokį orumo likutį. – Milda teisi, tu sena, pavydi ragana! Užspring tu tuo savo butu ir tais kavos aparatais!
Milda garsiai prunkštelėjo ir pasitaisė nuo peties nuslydusią rankinę.
– Jonai, einam iš čia. Man gėda čia stovėti. Susirenkam tavo skudurus ir važiuojam, aš noriu valgyti. Nupirksi man naują kavos aparatą, dar geresnį už šitą.
Spynų meistras tuo metu nieko daugiau nebesakė. Jis apsisuko ir ėmė leistis laiptais žemyn, po nosimi burbėdamas apie nenormalius klientus, dėl kurių tik gaišta laiką.
Jonas iš pykčio spyrė į arčiausiai stovėjusį languotą krepšį.
– Kviesk taksi, – niūriai mestelėjo Mildai.
– Kodėl aš? – iškart pasipiktino ji. – Mano kortelėje liko tik manikiūrui. Tu vyras, tu ir kviesk.
– Telefonas tuoj išsikraus, – pamelavo Jonas, nusukdamas akis į šalį.
Rasa puikiai žinojo, kad iki algos jam dar likusi visa savaitė, o visus laisvus pinigus jis jau buvo ištaškęs per pirmąjį savo „naujo laisvo gyvenimo“ mėnesį – vakarienėms restoranuose, brangiems pasimatymams ir norui pasirodyti prieš jaunąją palydovę.
Ji nieko nebeatsakė. Tyliai uždarė duris, nukabino grandinėlę ir užrakino spyną iki paskutinio pasukimo. Už durų dar kurį laiką girdėjosi prislopinti balsai. Milda zirzė ir kaprizijosi, Jonas atkiršinėjo, sunkiai tempdamas prikimštus krepšius link lifto. Maždaug po dešimties minučių lifto durys sugirgždėjo, kabina nusileido žemyn, nusinešdama su savimi paskutinius praeities likučius.
Prieškambaryje stojo tokia tyla, kad net ausyse spengė.
Rasa atrėmė kaktą į šaltą durų metalą. Pergalės ji nejautė. Nebuvo nei piktdžiugos, nei saldaus pasitenkinimo. Tik milžiniškas nuovargis, gilus ir sunkus, tarsi po ilgos ligos, kai pavojingiausia akimirka jau praėjusi, o kūnas pagaliau suvokia: jis išgyveno.
Po kelių minučių ji nuėjo į vonią, atsuko šiltą vandenį ir ilgai plovė rankas muilu. Kruopščiai trynė delnus, lėtai skalavo putas, lyg kartu mėgintų nuplauti ne tik dulkes, bet ir visą susikaupusį pažeminimą. Tada pakėlė akis į veidrodį. Paakiai buvo patamsėję, veidas pavargęs, tačiau žvilgsnis – skaidrus ir tvirtas.
Daugiau jokių svetimų purvinų batų jos namuose. Jokių priekaištų. Jokių susitarimų, kuriuose ji pati turi trauktis į šalį. Jokių kompromisų savo orumo sąskaita.
Kitą rytą Rasa pabudo anksti, dar prieš suskambant žadintuvui. Pro žaliuzių tarpus į kambarį skverbėsi saulė, ant sienos palikdama siauras auksines juostas. Butas atrodė keistai erdvus, beveik neatpažįstamas. Jono nebuvimas nebeslėgė tuštuma. Priešingai – tai buvo laisva vieta kvėpuoti, judėti, gyventi.
Ji pasidarė kavos tame pačiame, taip karštai ginčytame aparate. Supylė kvapnų gėrimą į gražų porcelianinį puodelį, kurį anksčiau iš spintelės ištraukdavo tik per šventes, ir išėjo į lodžiją. Be senų žieminių padangų čia buvo daug šviesiau, daugiau oro, daugiau jos pačios.
Apačioje pamažu budo miestas. Rasa pažvelgė į gatves, į pirmuosius skubančius žmones, gurkštelėjo karštos, truputį kartokos kavos ir netikėtai nusišypsojo.
Gyvenimas nebuvo pasibaigęs. Jis tik dabar prasidėjo iš naujo. Ir šįkart raktai nuo jo buvo tik jos pačios rankose.