— Rūta, — Tomas prabilo jau visai kitu balsu: nebe ginčydamasis, o lyg dėdamas tašką, santūriai ir kietai. — Aš neleisiu Inesos išmesti į gatvę. Jei nori, rytoj viską aptarsim. Šiandien ji lieka čia.
Štai ir viskas.
Tie žodžiai nusileido į kambarį sunkiai, tarsi ką tik būtų trinktelėjusios durys.
Rūta lėtai linktelėjo. Ne jam. Sau pačiai. Viduje kažkas pagaliau sustojo į savo vietą, lyg ilgai klibėjęs mechanizmas būtų užsifiksavęs paskutiniu spragtelėjimu.
— Gerai, — tyliai pasakė ji.
Tomas, matyt, suprato tai kaip pergalę. Net pečiai šiek tiek atsitiesė.
— Va, taip ir reikia. Rytoj ramiai pasikalbėsim.
— Ne. Ramiai bus dabar.
Ji nuėjo prie prieškambaryje stovinčios spintos, atitraukė viršutinį stalčių, išėmė aplanką su dokumentais ir padėjo jį ant stalo. Tada grįžo pasiimti telefono, atsidarė užrašus, greitai kažką suvedė ir išsiuntė žinutę.
— Kam rašai? — Tomas iškart įsitempė.
— Žmogui, kuris rytoj atvažiuos pakeisti spynų. Ir teisininkui, kad pasitikslinčiau, kokių dokumentų prireiks, jeigu nuspręsi vilkinti visą procedūrą.
— Kokią dar procedūrą?
— Teisminę. Santuokos nutraukimo.
Inesa garsiai įtraukė oro.
Tomas žengė prie stalo.
— Tu bent girdi, ką kalbi? Dėl vieno vakaro?
Rūta atsisuko į jį.
— Ne dėl vieno vakaro. Dėl to, kad per šį vieną vakarą sutalpinai viską, ko aš per ilgai nenorėjau matyti. Nepagarbą. Savavaliavimą. Įsitikinimą, kad mane galima tiesiog pastatyti prieš faktą. Ir svarbiausia — dabar, žiūrėdamas man į akis, tu renkiesi ne ištaisyti tai, ką padarei, o prispausti mane taip, kad aš priprastų prie tavo taisyklių.
— Niekas tavęs nespaudžia!
— Mane jau prispaudė iki lagaminų mano prieškambaryje.
Jis sukando dantis.
— Tu viską išpūti.
— Ne. Aš pirmą kartą vadinu dalykus tikraisiais vardais.
Inesa paleido lagaminą ant grindų ir mostelėjo rankomis.
— Dieve, kokia drama iš nieko! Atrodo, tik ir laukei progos.
Rūta taip staigiai atsigręžė į ją, kad Inesa užsikirto.
— Ne, Inesa. Proga ilgai laukė manęs. Ji beldėsi per smulkmenas, o aš apsimesdavau, kad negirdžiu. Užtat dabar girdžiu puikiai.
Ji paėmė nuo stalo raktus ir ištiesė delną Tomui.
— Raktus.
— Ką?
— Visus komplektus. Tavo ir tą, kurį, tikėtina, turi tavo sesuo. Čia ir dabar.
— Nuo kada taip?
— Nuo tada, kai nustojai būti žmogumi, kuriam galiu ramiai patikėti patekimą į savo butą, kai manęs nėra namuose.
Tomas net išbalo.
— Tu rimtai?
— Rimčiau nebūna.
Inesa tyliai, beveik mėgaudamasi, mestelėjo:
— Na štai, pagaliau ir tikras veidas pasirodė.
Rūta nė galvos nepasuko.
— Ne. Šiandien ne mano veidas pasirodė tikras.
Tyla ištįso. Galiausiai Tomas įkišo ranką į striukės kišenę, ištraukė raktų ryšulį ir dusliai numetė ant stalo. Vienas raktas atšoko į šoną. Inesa dar akimirką delsė, paskui įkišo ranką į rankinę ir ištraukusi padėjo savąjį.
— Patenkinta? — iškošė ji.
— Čia tik pradžia.
Rūta surinko raktus ir įsidėjo į kišenę.
— Turite dvidešimt minučių susidėti daiktus ir išeiti. Ir nesiūlau tikrinti, kviesiu policiją ar ne. Po šios dienos niekieno nervų ir mano kantrybės tvirtumo bandyti neketinu.
Tomas lėtai papurtė galvą.
— Vėliau gailėsies.
— Aš jau gailiuosi. Tik ne dėl to, apie ką tu galvoji.
Jis nutilo.
Kitos penkiolika minučių prabėgo sunkioje, įtemptoje sumaištyje. Inesa rinkosi daiktus taip, lyg kiekvienas sulankstytas megztinis būtų pasaulinio masto įžeidimas. Tomas akmeniniu veidu nešė krepšius į prieškambarį. Nė vienas iš jų daugiau nebeminėjo žodžio „laikinai“. Ta kaukė nukrito pirmoji. Žmogus, kuriam iš tiesų reikia trumpam prisiglausti, elgiasi kitaip. Jis bent jau suvokia, kad yra ne savo namuose. O čia nuo pat pradžių tvyrojo planas užimti teritoriją — švelniai, šeimyniškai, patogiai tiems, kurie tą planą vykdė.
Kai viskas buvo sukrauta, Tomas sustojo prie durų.
— Aš važiuosiu su Inesa, — pasakė jis.
— Žinoma.
— Ir šiąnakt negrįšiu.
Rūta linktelėjo.
— Tai tavo sprendimas.
— Tu galėjai viską padaryti kitaip.
— Ne, Tomai. Kitaip viską padarei tu.
Inesa jau stovėjo prie lifto. Jos veidas buvo piktas, bet balsas netikėtai pritilo.
— Tu dabar pati atsisakai šeimos.
Rūta pažvelgė į ją be jokios išraiškos.
— Ne. Aš tiesiog neleidžiu savo buto paversti pereinamuoju kiemu, prisidengiant giminystės ryšiais.
Lifto durys užsivėrė.
Rūta grįžo į butą, užrakino duris apatiniu užraktu, paskui viršutiniu. Prieškambaryje dar laikėsi svetimų kvepalų ir kelionės dulkių kvapas. Ant sofos gulėjo Inesos segtukas — pigus, su plastikiniu perliuku. Rūta paėmė jį dviem pirštais ir įmetė į šiukšliadėžę.
Tada išėjo į lodžiją, grąžino į vietą savo dėžes, parnešė pledus, pakeitė užtiesalą ant sofos ir plačiai atvėrė langą, kad prasivėdintų. Ji judėjo greitai, bet be panikos. Ne todėl, kad bijojo. Todėl, kad norėjo pašalinti patį įsibrovimo faktą — ne prisiminimą apie jį, o jo fizinius pėdsakus.
Kai butas vėl ėmė priminti ją pačią, Rūta atsisėdo virtuvėje ir ilgai žiūrėjo į tamsų lango stiklą. Kieme kažkas bandė užvesti automobilį, variklis užgeso, paskui vėl sugriebė. Kaimynų šuo kartą sulojo ir nutilo. Paprastas vakaras. Tik jame jau nebebuvo ano gyvenimo, į kurį galėtum grįžti po darbo, nueiti į savo kambarį ir nesitikėti prieškambaryje išvysti svetimų lagaminų.
Telefonas gulėjo ekranu žemyn. Jis suvibravo tik po keturiasdešimties minučių.
Tomas.
Rūta žiūrėjo į vardą ir nekėlė. Jis paskambino dar kartą. Paskui atėjo žinutė: „Tu perlenkei. Rytoj atvažiuosiu pasikalbėti.“
Ji perskaitė ir išjungė garsą.
Ryte spynos iš tiesų buvo pakeistos. Rūta aštuntą valandą pasitiko meistrą, parodė buto dokumentus ir stovėjo šalia, kol jis dirbo. Akumuliatorinio suktuvo garsas keistai atsiliepė kažkur krūtinėje — ne nerimu, o ramybe. Atrodė, kad kiekviena nauja detalė įsisuka ne tik į durų metalą, bet ir į ribą, kurią reikėjo nubrėžti jau seniai.
Po meistro atvažiavo jos draugė Aušra — vienintelis žmogus, kuriam Rūta naktį vis dėlto parašė.
Aušra įėjo, pastatė ant virtuvės stalo maišelį su varške, obuoliais ir vandeniu, apsidairė ir iškart paklausė:
— Jis bent suprato, ką pridarė?
Rūta liūdnai šyptelėjo.
— Kol kas jis suprato tik tiek, kad aš nejuokauju.
— Ir tai jau nemažai.
Kelias minutes jos sėdėjo tylėdamos. Paskui Aušra tarė:
— Žinai, baisiausia net ne tai, kad jis atsivedė seserį. Baisiausia, kad jis buvo tikras: tu nuryši.
Rūta pakėlė į ją akis.
— Taip. Būtent tai mane ir pribaigė.
— Skirsies?
Rūta atsakė ne iš karto. Virtuvėje tiksėjo laikrodis, ir nuo to garso kažkodėl tapo ypač aišku: laiko atgal neatsuksi, kad ir kaip norėtum.
— Skirsiuosi, — pasakė ji. — Po vakar dienos nebegalėsiu gyventi su žmogumi, kuris iš pradžių tvarkosi mano namuose kaip šeimininkas, o paskui nuoširdžiai stebisi mano reakcija.
Aušra linktelėjo.
— Svarbiausia — neleisk savęs užkalbėti. Dabar prasidės kalbos apie gimines, apie nervus, apie tai, kad seseriai sunku. Bet čia ne apie seserį. Čia apie ribas.
— Aš tai supratau per vėlai.
— Ne. Per vėlu būtų tada, jei lagaminai liktų čia.
Rūta pažvelgė į draugę ir pirmą kartą per visą vakarą bei rytą pajuto ne sunkumą, o trumpą, aštrią dėkingumo adatėlę. Už paprastą sakinį, kuris pataikė tiksliai ten, kur reikėjo.
Dieną atvažiavo Tomas. Ne vienas — su mama. Tai buvo galima numatyti. Kai nepavyksta prispausti tiesiai, į areną išrieda sunkioji artilerija.
Rūta durų neatidarė iš karto. Pirmiausia pažiūrėjo pro akutę. Anyta stovėjo kiek nuošaliau, vilkėdama paltą su kailine apykakle, rankinę prispaudusi prie alkūnės. Tomas atrodė pavargęs, bet jau susikaupęs — vadinasi, buvo išsimiegojęs ir pasiruošęs kalbą.
Rūta pravėrė duris tik su grandinėle.
— Ko reikia?
— Pasikalbėti, — pasakė Tomas.
— Kalbėk.
— Laiptinėje?
— Ten, kur vakar atsidūrėte po savo savivalės.
Anyta pasipiktinusi kilstelėjo smakrą.
— Rūta, neperlenk. Atvažiavau kaip vyresnis žmogus šeimoje, kad sutvarkyčiau šitą košmarą.
— Tuomet pradėkite nuo klausimo, kas Tomui suteikė teisę apgyvendinti čia Inesą be mano sutikimo.
Anyta dar stipriau prispaudė delną prie rankinės, tarsi bandytų išlaikyti pusiausvyrą.
— Inesa pateko į sunkią padėtį. Reikia turėti užuojautos.
— Užuojauta nėra tas pats, kas leidimas naudotis svetimu butu.
Tomas staigiai iškvėpė.
— Vėl tas pats per tą patį.
— Nes kalba sukasi apie tavo sprendimą, kurio tu vis dar nenori pripažinti.