Ir į svarbiausią klausimą vis tiek neatsakei.
Į pokalbį įsiterpė anyta:
— Jūs vyras ir žmona. Nereikia visko skirstyti į „mano“ ir „tavo“.
Rūta vos kilstelėjo lūpų kampučius. Šypsena buvo trumpa ir liūdna.
— Labai patogi frazė, kai norima pasiimti tai, ko niekas neleido. Bet ji negalioja, kai kalbame apie turtą, kurį įsigijau dar iki santuokos ir į kurį jūs su savo sūnumi vakar pabandėte įkurdinti dar vieną žmogų.
Anyta akimirksniu pasikeitė veide. Ji suprato, kad čia nebus kalbama apie jausmus, gailestį ar šeimyninę pareigą. Pokalbis suksis apie faktus. O faktai jai aiškiai nepatiko.
— Vadinasi, taip tu mus matai, — sausai ištarė ji. — Kaip svetimus.
— Vakar jūsų sūnus labai pasistengė, kad būtent taip ir pamatyčiau.
Tomas suspaudė kumščius.
— Gerai. Aš kaltas, kad nepasakiau iš anksto. To užtenka? Pripažįstu. Bet juk nebūtina iš to daryti pasaulio pabaigos.
Rūta kurį laiką žiūrėjo į jį tylėdama. Nepertraukinėjo. Leido jam pačiam išgirsti, ką pasakė. Tada ramiai tarė:
— Tu vis dar nesupranti. Nelaimė ne ta, kad neįspėjai. Nelaimė ta, kad manei turįs teisę apskritai manęs neįspėti.
Šie žodžiai smogė tiksliau nei riksmas. Tomas nutilo. Anyta taip pat neberado, ką pasakyti.
— Aš paduosiu prašymą dėl skyrybų, — tokiu pat ramiu balsu tęsė Rūta. — Per teismą, nes nemanau, kad pats norėsi viską sutvarkyti greitai ir be ginčų. Dalytis mums nėra ko. Mano butas netaps tavo vien todėl, kad vakar tau buvo patogu taip kalbėti. Bet procedūrą užbaigsiu iki galo.
— Tu jau visai… — sumurmėjo Tomas. — Dėl sesers…
— Ne. Dėl tavęs.
Ji nuėmė grandinėlę nuo durų, tačiau durų plačiai neatvėrė. Priešingai — laikė jas taip, kad nė vienas iš jų negalėtų net pamėginti žengti vidun.
— Ir dar vienas dalykas. Nuo šiandien jokių apsilankymų be išankstinio susitarimo. Nei tavo, nei Inesos, nei kitų giminaičių. Jei ateisite su raktais, jie nepadės. Jei bandysite patekti į vidų, kviesiu policiją. Tai ne grasinimas. Tai tvarka.
Anyta paraudo iš pykčio.
— Kokia tu šalta.
Rūta pažvelgė į ją be pykčio, bet ir be nuolaidumo.
— Ne. Aš tiesiog daugiau nebenoriu būti patogi.
Ir uždarė duris.
Rankos pradėjo drebėti tik vėliau, kai laiptinėje nutilo jų žingsniai. Rūta atsirėmė kakta į durų staktą, kelias sekundes stovėjo nejudėdama, paskui atsitiesė ir nuėjo į kambarį. Atsisėdo prie stalo, atsidarė nešiojamąjį kompiuterį ir ėmė rinkti dokumentus. Asmens dokumentas, išrašas, santuokos liudijimas, susirašinėjimas, lagaminų nuotraukos, Tomo žinutė. Viską sudėjo į atskirus aplankus. Tvarkingai. Aiškiai. Kai skausmas virsta veiksmu, jis liaujasi graužęs iš vidaus ir pradeda dirbti tavo naudai.
Praėjo trys savaitės.
Tomas tai rašydavo, tai pradingdavo. Iš pradžių jo žinutėse buvo priekaištai. Vėliau — atsargesni, švelnesni bandymai prieiti. Paskui prasidėjo ilgi tekstai apie nuovargį, nervus ir apie tai, kad jis „nepagalvojo, jog tau tai taip svarbu“. Būtent šita formuluotė Rūtai labiausiai rėžė akį. Nepagalvojo. Tarsi pagarba jos namams, jos žodžiui ir jos sutikimui būtų kažkoks keistas kaprizas, apie kurį neįmanoma susivokti iš anksto.
Inesa nerašė visai. Užtat vieną dieną Rūta sutiko ją prie namo. Inesa stovėjo šalia automobilio, rūkė ir apsimetė, kad Rūtos nepastebėjo pirma.
— Aš nesiruošiu su tavimi bartis, — pasakė ji, nukratydama pelenus.
— Puiku. Aš irgi.
— Tiesiog noriu, kad žinotum: Tomas dabar visiškai išsunktas. Tu jam gyvenimą sugriovei.
Rūta sustojo.
— Tikrai? O jis tau paaiškino, kodėl apskritai nusprendė tave atvesti būtent čia?
Inesa nusuko akis.
— Todėl, kad aš jo sesuo.
— Ne. Todėl, kad buvo įsitikinęs, jog aš nusileisiu. Ir tu tuo taip pat neabejojai.
Inesa pašaipiai šyptelėjo, bet jos akyse liko nerimas.
— Per daug gerai apie save galvoji.
— Ne. Aš tiesiog per gerai supratau jus abu.
Rūta praėjo pro šalį. Jau prie laiptinės durų išgirdo Inesos balsą už nugaros:
— Manai, po skyrybų tau palengvės?
Rūta atsigręžė.
— Manau, bus tyliau.
Ir įėjo į namą.
Teismo procesas užsitęsė. Ne tragiškai, be teatrališkų scenų ir riksmų, bet klampiai. Tomas tai sutikdavo, tai mėgindavo viską atsukti atgal, tai prašydavo susitikti be teisininkų, „kaip normalūs žmonės“. Ši frazė Rūtai irgi nustojo reikšti ką nors gera. Pernelyg dažnai po ja slėpdavosi pasiūlymas atsisakyti savo interesų apsaugos tam, kad kitam būtų patogiau.
Kartą, jau pačioje rudens pabaigoje, jis vis dėlto atėjo vienas. Be perspėjimo, bet ir be bandymo veržtis į vidų. Stovėjo apačioje prie laiptinės ir parašė: „Nusileisk penkioms minutėms.“
Rūta nusileido. Ne todėl, kad norėjo atnaujinti pokalbį. Tiesiog ji nemėgo nepasakytų dalykų, ypač kai viskas jau buvo beveik pasibaigę.
Tomas stovėjo be kepurės, rankas susikišęs į striukės kišenes. Atrodė sulysęs, pavargęs. Žiūrėjo ne tiesiai į ją, o kažkur į šoną, į vaikų žaidimų aikštelę.
— Na? — paklausė Rūta.
Jis kostelėjo.
— Inesa išsikraustė pas pažįstamą. Vėliau susirado mažą butą. Jei tau svarbu tai žinoti.
— Nebesvarbu.
— Supratau, kad tu buvai teisi.
Rūta tylėjo.
— Rimtai. Tada man kažkaip atrodė… — Jis užsikirto, perbraukė delnu per smakrą. — Galvojau, kad jeigu esame susituokę, tokius sprendimus galima priimti greičiau. Be visų tų formalumų.
— Tai ne formalumai, Tomai.
— Taip. Dabar suprantu.
Ji žiūrėjo į jį ir nejautė jokio triumfo. Tik nuovargį, panašų į ilgą ėjimą per šlapią sniegą.
— Per vėlai, — pasakė Rūta.
— Žinau.
Jis pakėlė akis. Jose nebebuvo ankstesnio pasitikėjimo savimi. Bet ir to žmogaus, kurį ji kadaise mylėjo už ramybę ir patikimumą, ten taip pat nebematė. Galbūt jis niekada ir neegzistavo atskirai nuo tos šeimyninės nuostatos — imti neatsiklausus, o paskui stebėtis, kad kažkas pasipriešino.
— Tu tikrai nė karto nesuabejojai? — paklausė jis.
Rūta susimąstė. Tada atsakė sąžiningai:
— Abejojau. Pirmą vakarą. Antrą dieną. Kai durys užsitrenkė jums išėjus. Kai buvo keičiamos spynos. Kai pildžiau dokumentus. Abejojau daug kartų. Bet nė sykio nesuabejojau dėl vieno dalyko: jei leisčiau viskam grįžti atgal, išduočiau pati save.
Tomas nuleido galvą.
— Aišku.
— Ne, — tyliai pasakė ji. — Būtent tai tau labai ilgai nebuvo aišku.
Jis karčiai šyptelėjo.
— Matyt.
Jie kurį laiką stovėjo tylėdami. Kieme žaidė vaikai. Kažkas iš balkono kvietė sūnų namo, kažkas tempė pirkinių maišus iš parduotuvės, trinktelėjo laiptinės durys. Paprastas gyvenimas vyko visai šalia, neklausdamas, kuriam dabar skaudžiau ir kas ką per mažai įvertino.
— Gerai, — galiausiai tarė Tomas. — Aš tik norėjau tai pasakyti.
— Pasakei.
Jis linktelėjo ir nuėjo kiemo vartų link, šiek tiek labiau susikūprinęs nei anksčiau.
Rūta neilgai žiūrėjo jam pavymui. Paskui apsisuko ir grįžo į laiptinę.
Namuose buvo tylu. Ta ypatinga tyla, kuri iš pradžių spengia ausyse, o vėliau pradeda gydyti. Ant pakabos kabėjo tik jos paltas. Vonios lentynoje stovėjo tik jos daiktai. Ant stalo gulėjo atversta knyga — niekas jos nebuvo perkėlęs, pastūmęs ar padėjęs „laikinai į šalį“. Šitame buvo kažkas beveik neapčiuopiamai brangaus. Ne vienatvė. Aiškumas.
Ji nuėjo į didįjį kambarį, sustojo prie lango ir pažvelgė žemyn. Pilkas takelis, šlapi suoliukai, nuogos medžių šakos, žibintas, įsižiebęs anksčiau, nei derėtų. Tas pats namas. Tas pats butas. Tačiau dabar jie atrodė kitaip. Kaip vieta, už kurią teko sumokėti ne pinigais, o vienu labai tiksliu ir labai skausmingu sprendimu.
Rūta perbraukė delnu per palangę ir staiga pagalvojo, kad kartais viskas subyra ne nuo vieno smūgio. Kartais pakanka vieno klausimo, pagaliau ištarto tiksliais žodžiais.
„Tomai, nuo kada tavo sesuo gyvena mano iki santuokos įsigytame bute?“
Tą vakarą šis klausimas nuskambėjo kaip riba. Dabar jis skambėjo kaip atsakymas jai pačiai. Nuo tada, kai ji per ilgai leido kitiems laikyti jos kantrybę sutikimu.
Už lango krito smulkus lietus, sumišęs su sniegu. Lašai brėžė nelygias linijas stiklu, pamažu ištrindami kambario atspindį. Rūta nežinojo, kas bus toliau. Galbūt ateityje bus tyliau, bet nebūtinai lengviau. Gal vieną dieną ji vėl išmoks atidaryti duris be vidinio įsitempimo. Gal kada nors ir tas vakaras nebeiškils prieš akis taip ryškiai — lagaminai prie sienos, svetimas balsas jos kambaryje, vyras, kuris jau buvo viską nusprendęs už ją.
Tačiau vieną dalyką ji jau žinojo tikrai: namai nustoja būti namais ne tada, kai juose atsiranda svetimi daiktai. Jie nustoja būti namais tada, kai tave mėginama įtikinti, kad tavo sutikimas juose nieko nereiškia.
O jeigu tokią akimirką nutyli, vėliau būna labai sunku susigrąžinti ir balsą, ir raktus, ir savo pačios duris.