Automobiliui sustojus, durelės atsivėrė. Iš jo išlipo socialinė darbuotoja, už rankos vesdama aštuonerių metų mergaitę šviesiais plaukais ir rimtomis mėlynomis akimis.
Ugnė Kazlauskaitė kalėjimo koridoriumi ėjo neverkdama. Ji nedrebėjo, nesižvalgė į šalis, tik tvirtai žengė pirmyn. Net kaliniai, pamatę ją praeinančią pro kameras, staiga nutilo.
Kai mergaitė buvo įvesta į lankytojų patalpą, Mantas sėdėjo prie stalo surakintomis rankomis, prirakintas grandine. Jis atrodė daug liesesnis, nei dukra jį prisiminė, vilkėjo išblukusį oranžinį kalinio drabužį.
– Mano mažyle… – vos girdimai ištarė jis, o akyse ėmė kauptis ašaros.
Ugnė priėjo lėtai. Ji nepuolė bėgti. Nepravirko.
Ji tiesiog apkabino tėvą.
Visą minutę tarp jų nepasigirdo nė vieno žodžio.
Tada mergaitė palinko prie jo ausies ir pašnibždėjo kažką taip tyliai, kad niekas kitas kambaryje negalėjo išgirsti.
Tai, kas nutiko po akimirkos, pribloškė visus budėjusius pareigūnus.
Manto veidas pabalo. Per visą kūną perėjo drebulys. Jis pažvelgė į dukrą, ir jo akyse vienu metu atsirado siaubas bei staiga įsižiebusi, deginanti viltis.
– Ar tu tikra? – paklausė jis lūžtančiu balsu.
Ugnė linktelėjo.
Mantas pašoko taip staigiai, kad kėdė trenkėsi į grindis ir nuvirto.
– Aš nekaltas! – suriko jis. – Dabar galiu tai įrodyti!
Sargybiniai puolė prie jo manydami, kad kalinys priešinasi. Tačiau Mantas nekovojo su jais. Jis verkė – kūkčiojo taip, kaip verkia žmogus, kurio neviltį pirmą kartą per penkerius metus perskrodžia viltis.
Komendantas Jankauskas viską stebėjo per apsaugos kamerų ekraną.
Kažkas pasikeitė.
Nepraėjus nė valandai, jis priėmė sprendimą, galėjusį kainuoti visą jo karjerą. Jankauskas paskambino į Teksaso generalinio prokuroro biurą ir paprašė atidėti egzekuciją septyniasdešimt dviem valandoms.
– Kokie dar nauji įrodymai? – piktai paklausė balsas kitame laido gale.
Jankauskas žiūrėjo į sustabdytą vaizdą ekrane – į Ugnės veidą.
– Vaikas, kuris kai ką matė, – tyliai atsakė jis.