Sugriuvo visa jos iki tol įprasta gyvenimo tvarka, tarsi kas būtų ištrynęs aiškias taisykles, pagal kurias ji gyveno metų metus. Ona niekaip nepajėgė suvokti vieno dalyko: kaip jos vyras galėjo pasirinkti tokią moterį ir pastatyti ją aukščiau už ją?
Praėjus trejiems metams po vyro išėjimo, sūnus pranešė ketinantis vesti. Ona, vis dar iki galo neatsigavusi po artimo žmogaus išdavystės, visiškai nebuvo pasirengusi likti viena. Iš pradžių ji net bandė sūnų perkalbėti, tikėdamasi, kad vestuves dar pavyks atidėti.
— Mama, ką tu darai? — nesuprasdamas jos priešinimosi tarė jis. — Viskas jau nuspręsta. Mes su Egle mylime vienas kitą. Vestuvių data paskirta. Kiek galima tempti?
— Tai bent jau gyvenkite pas mane, gerai? — mėgino ji įkalbėti.
— Ne, mama, taip tikrai neišeis. Eglė kategoriškai prieš. Ji nuo pat pradžių pasakė, kad gyvensime atskirai, savarankiškai, be tėvų kišimosi, — atsakė Tomas.
O dabar, kai gimė anūkas ir sūnus motinai ėmė skirti kur kas mažiau dėmesio, Ona pradėjo vis dažniau savęs gailėtis. Ji nuolat rasdavo progų kreiptis į jauną šeimą, prašydama tai vienokios, tai kitokios pagalbos.
Iš tiesų jai labai trūko buvusio vaidmens. Ji troško vėl atsidurti pačiame įvykių centre, viską kontroliuoti, vadovauti ir jaustis reikalinga. Kaip anuomet, kai šalia buvo vyras ir sūnus, o jos norai, kaprizai bei nuotaikos visiems atrodė svarbiausi.
— Tomai, pakviesk man Eglę. Man jos skubiai reikia, — paskambinusi sūnui tarė motina, šįkart nusprendusi veikti gudrumu.
— Klausau, — atsiliepė susierzinusi marti, tuo metu kaip tik besirūpinanti mažuoju sūneliu.
— Egle, užsuk šiandien pas mane, kai Tomas grįš iš darbo, — tyliai pradėjo Ona.
— Kam? — sausai paklausė marti.
— Aš susirgau. Jaučiuosi tiesiog siaubingai… Galva sukasi, spaudimas labai aukštas. Ir širdį maudžia, negera man…
— Tai kvieskitės gydytoją. Kuo čia aš dėta?
— Kvietėm, kvietėm… Jis prirašė visokių vaistų. Reikėtų juos nupirkti ir atnešti, — beveik verkšlendama tęsė Ona.
— Dabar juk viską galima užsisakyti į namus. Užsisakykite, ir tiek. Problema išspręsta.
— Egle, nejaugi tu tokia beširdė? Aš juk prašau visai nedaug — ateik pas mane. Man taip trūksta paprasto žmogiško šilumos jausmo, gyvo žmogaus šalia. Pabūsi penkias ar dešimt minučių, ir man jau bus lengviau. Na?
— Tegul ateina jūsų sūnus, — nenusileido Eglė.
— Tomas nemoka suleisti vaistų. O man reikia injekcijos. Ateik, aš tavęs lauksiu.
Ona padėjo ragelį, o Eglė tuoj pat viską papasakojo vyrui. Ji nesirinko švelnesnių žodžių ir atvirai išrėžė, ką galvoja apie jo motiną.
Vis dėlto vakare, kai Tomas parėjo iš darbo, Eglė persigalvojo ir nusprendė nueiti pas anytą. Juolab oras buvo puikus. Be to, jai pačiai norėjosi bent trumpam ištrūkti iš namų rūpesčių, nesibaigiančių darbų ir nuolatinio sukimosi aplink vaiką.
Pakeliui ji užsuko į vaistinę ir nupirko visus vaistus, kurių anytai galėjo prireikti.