Sąrašą, kaip ir visada, Ona buvo atsiuntusi jai į telefoną, kad tik nieko nebūtų pamiršta.
Tačiau vos peržengusi buto slenkstį Eglė sustingo. Pirmą akimirką jai kilo noras garsiai išrėžti viską, kas susikaupė ant širdies. Taip ir knietėjo išlieti apmaudą tiesiai į akis. Vis dėlto ji susivaldė. Nusprendė patylėti ir pažiūrėti, kuo baigsis šis spektaklis.
Ona sėdėjo svetainėje, apsupta dviejų senų bičiulių. Visos trys gyvai šnekučiavosi, kažką aptarinėjo ir kvatojosi taip garsiai, kad apie jokį sunkų negalavimą nebuvo nė užuominos.
— O, Eglute, pagaliau atėjai. Šaunuolė. Kas maišelyje? Vaistai? Viską nupirkai pagal sąrašą? Gerai, gerai, padėk ant komodos, — linksmai čiauškėjo „ligonė“ anyta.
Eglė pažvelgė į ją prisimerkusi.
— Matau, jaučiatės geriau? Vadinasi, injekcijos, regis, nebereikės?
— Ką tu čia dabar sugalvojai? — iškart suvaidino pasipiktinimą Ona. — Kur tau geriau! Visai ne. Tiesiog draugės pagaliau prisiruošė mane aplankyti, tai nusprendžiau truputį pasėdėti su jomis. O liga niekur nedings. Gydytis galėsiu ir rytoj.
— Nuostabi gyvenimo filosofija, — kreivai šyptelėjo Eglė. — Tuomet linkiu jums malonaus vakaro. Aš jau eisiu.
— Kur? — sušuko anyta. — Kur tu susiruošei? O kas mums stalą padengs? Kas salotas supjaustys, sūrį, dešrą? Eik į virtuvę ir imkis darbo. Paskrudink kelias riekeles mano mėgstamiems sumuštiniams. Daržoves nuplauk ir supjaustyk. Juk pati matai, svečių turiu. Aš neturiu kada, be to, man ir taip negera. Nestovėk kaip įkalta, judinkis! — komandavo ji tokiu tonu, lyg Eglė būtų samdyta tarnaitė.
— Ką jūs pasakėte? — Eglė net oro pritrūko iš pasipiktinimo. — Ne, šito tai jau nebus. Apie tai kalbos nebuvo. O savo įsakymus galite pasilikti sau. Man jie negalioja. Atėjau tik todėl, kad patikėjau, jog jums bloga. Bet dabar matau, kad jaučiatės kuo puikiausiai ir elgiatės lygiai taip pat, kaip visada. Todėl aš išeinu, o jūs linksminkitės toliau. Tik nepersistenkite su gėrimais, nes paskui vėl spaudimas šoktels.
Nekreipdama dėmesio į Onos šūksnius ir pasipiktinimą, Eglė apsisuko, išėjo iš buto ir garsiai trinktelėjo durimis.
Svetainėje kuriam laikui stojo nejauki tyla. Paskui viena iš draugių prunkštelėjo:
— Na ką, Ona, tai dabar pačios stalą dengsim ir vaišes ruošim? Marti tave gražiai pastatė į vietą? O tu mums čia pasakojai, kad ji vos pašaukta atlėks ir ant pirštų galiukų tau tarnaus. Ne, mieloji, Eglutė šįkart tave gerai pamokė. Ir, tiesą sakant, pelnytai. Mažiau pūskis.
— Parodė savo tikrąjį charakterį, — burbtelėjo Ona, susiraukusi. — Sunkus žmogus. Labai sunkus. Dar aš su ja pasikalbėsiu. Reikės išaiškinti, kaip reikia gerbti anytą.
— Ai, kelkis jau, gana vaidinti pusiau numirusią, — nusijuokė kita bičiulė. — Mums tavo teatro nereikia. Pačios viską susidėliosim. Negi veltui čia susirinkome?
Abi moterys linksmai nusikvatojo, o Ona tik nepatenkinta sučiaupė lūpas, supratusi, kad šįkart jos planas neišdegė.