Nenorėjau, kad tai išgirstumėte iš jų lūpų. Per tą vakarienę jie ketina visiems pranešti apie jūsų santuoką… kad viskas baigta. Prie visų. Kad jūs negalėtumėte nei pasipriešinti, nei sukelti scenos.
Štai kur buvo visa esmė. Dabar Rūtai tapo aišku, kodėl Tomas taip užsispyręs reikalavo jos dalyvavimo. Kodėl anyta staiga panoro sukviesti giminę. Tai nebuvo šeimos susibūrimas. Tai turėjo būti egzekucija. Vieša, apgalvota ir pažeminanti.
Rūta lėtai atsisėdo ant kėdės. Gerklę spaudė gumulas, bet ašarų nebuvo. Vietoj jų kilo pyktis. Karštas, deginantis, aštrus pyktis, kurio ji nebuvo jautusi jau labai seniai.
– Ačiū, kad įspėjote, – ištarė ji ramiai. – O jūs… ką ketinate daryti?
Kitame laido gale Andrius kurį laiką tylėjo.
– Dar nežinau. Galvoju. Mes turime du vaikus… – Jis sunkiai atsiduso. – Bet jums norėjau pasakyti viena: neleiskite jiems paversti jūsų auka. Ne per tą vakarienę. Tikiuosi, suprantate, ką turiu omeny.
Ryšys nutrūko. Rūta dar kurį laiką sėdėjo įsmeigusi akis į telefono ekraną. Tada pakilo ir nuėjo į miegamąjį. Pravėrė spintą. Vienoje lentynoje tvarkingai gulėjo Tomo daiktai. Ji ėmė juos traukti vieną po kito: marškinius, džinsus, kojines. Viską dėjo į didelį lagaminą, kurį jie prieš trejus metus nusipirko bendroms atostogoms. Tomo tada žadėtoms, bet taip ir neįvykusioms atostogoms – paskutinę minutę jis pareiškė, kad negali išvažiuoti, nes turi dirbti.
Telefonas suvibravo. Eglės žinutė: „Rūta, patalpas gali paimti kiti. Savininkas laukia sprendimo tik iki vakaro. Apsispręsk greitai.“
Rūta pažvelgė į lagaminą. Į nepriekaištingai sudėliotus marškinius. Į visus pastaruosius ketverius metus, kurie vienu akimirksniu virto praeitimi.
Ji parašė atsakymą: „Sumoku avansą. Šiandien. Būsiu pas tave antrą.“
Tada atsivertė nešiojamąjį kompiuterį ir prisijungė prie banko paskyros. Bendra sąskaita – ta pati, kurioje buvo sukaupti jų pinigai. Du tūkstančiai septyni šimtai eurų. Rūta pervedė visą sumą į savo kortelę. Be ilgų svarstymų. Vienu paspaudimu.
Paskui atsisėdo ir laukė. Po kokių penkiolikos minučių atėjo Tomo žinutė: „KAS ČIA PER NESĄMONĖ? KUR DINGO PINIGAI?!“
Ji ramiai surinko atsakymą: „Į saloną. Beje, vakarienė atšaukiama. Maistas šaldytuve – pasiimk pats. Arba tegul Janina pasiima.“
Telefoną ji perjungė į begarsį režimą. Skambučių pasipylė daugybė – per pusvalandį gal dvidešimt. Vėliau atėjo anytos balso žinutė, pilna pasipiktinimo ir grasinimų. Po jos vėl rašė Tomas – šįkart su keiksmais ir kaltinimais.
Rūta nieko neskaitė. Ji tik susikrovė savo daiktus į krepšį: dokumentus, drabužius, kosmetiką. Išsikvietė taksi. Kai automobilis sustojo prie namo, ji išėjo iš buto nė karto neatsigręžusi.
Mašinoje buvo šilta. Per radiją tyliai grojo džiazas. Už lango slinko miestas – tas pats miestas, kuriame prieš ketverius metus ji ištekėjo, nuoširdžiai tikėdama, kad bus laiminga.
– Kur važiuojame? – paklausė vairuotojas.
– Pas draugę, – atsakė Rūta ir netikėtai nusišypsojo. – O paskui atidarinėti grožio salono.
Ir pirmą kartą per labai ilgą laiką ji pajuto, kad gali kvėpuoti.
Eglė pasitiko ją prie patalpų durų. Vieta buvo nedidelė, bet šviesi, su plačiais langais į judrią gatvę. Viduje tvyrojo šviežių dažų kvapas ir dar kažkas – naujumo, pradžios, nepažymėtos teritorijos jausmas.
– Pavėlavai penkias minutes, – tarė Eglė, tačiau tuoj pat stipriai ją apkabino. – Kas nutiko? Tu balta kaip popierius.
Rūta papasakojo viską. Trumpai, be dramatiškų intonacijų, vien faktais. Eglė klausėsi nepertraukdama. Kai Rūta baigė, draugė tik lėtai papurtė galvą.
– Koks šlykštynė, – tyliai pasakė ji. – Gerai. Pirmiausia pasirašom sutartį, o tada spręsim visa kita.
Patalpų savininkas pasirodė esąs vyresnio amžiaus vyras geromis akimis. Jis padavė dokumentus, Rūta pasirašė. Ranka šiek tiek virpėjo, bet ji stengėsi išlikti rami. Avansas – penki šimtai eurų. Ji pervedė pinigus iš savo kortelės. Ir viskas. Patalpos buvo jų. Oficialiai.
– Sėkmės jums, merginos, – atsisveikindamas pasakė savininkas. – Jaučiu, čia padarysit ką nors gero.
Kai jis išėjo, Eglė iš rankinės ištraukė šampano butelį.
– Žinojau, kad šiandien viskas išsispręs, – tarė ji, pildama gėrimą į plastikines stiklines. – Už mus. Už naują gyvenimą.
Jos išgėrė. Rūta pajuto, kaip viduje pasklinda šiluma – ne nuo alkoholio, o nuo suvokimo: ji tai padarė. Ji pasirinko save.
Telefonas vis dar skambėjo. Rūta žvilgtelėjo į ekraną – trisdešimt du praleisti skambučiai. Janina, Tomas, kažkokie nepažįstami numeriai.