Ji galutinai nutildė telefoną.
– Gal liksi pas mane? – paklausė Eglė. – Bent jau kol susirasi, kur gyventi.
– Jei tau tikrai neapsunkinsiu…
– Kvaiša, – Eglė draugiškai stumtelėjo ją petimi. – Mes dabar ne šiaip draugės. Mes partnerės. Viską kursime kartu.
Tą vakarą jos sėdėjo Eglės virtuvėje, gėrė arbatą ir ant popieriaus lapo dėliojo pirmuosius žingsnius. Įranga, meistrų paieška, reklama, leidimai, interjeras… Darbų buvo tiek, kad kitą žmogų tai būtų prispaudę. Tačiau Rūta nejautė panikos. Baisu buvo tada, kai ji gyveno ne savo gyvenimą. Dabar baimė traukėsi, palikdama vietos ryžtui.
Kitą rytą, trečiadienį, ji pabudo anksti. Eglė dar miegojo, todėl Rūta tyliai atsikėlė, apsirengė ir išėjo į miestą. Gruodžio oras kandžiojosi šalčiu, parduotuvių vitrinos mirgėjo kalėdinėmis šviesomis, o gatvėse skubantys žmonės atrodė tarsi įsisukę į savus mažus pasaulius. Vieni nešėsi kavą, kiti juokėsi prie kepyklėlės, kažkas fotografavo papuoštas egles.
Praeidama pro gėlių krautuvėlę, Rūta sustojo. Po kelių minučių išėjo su baltų rožių puokšte. Be progos. Be paaiškinimų. Tiesiog todėl, kad norėjo ir galėjo sau tai leisti.
Tada nuėjo į saloną. Į jų saloną. Atrakino duris, įėjo vidun, pastatė rožes ant palangės ir atsisėdo tiesiai ant grindų, pačiame tuščios patalpos viduryje. Nieko nedarė. Tik sėdėjo ir klausėsi tylos, kurioje jau gimė ateitis.
Telefonas suvirpėjo. Žinutė nuo nepažįstamo numerio: „Čia Andrius. Kaip laikotės?“
Rūta trumpai pagalvojo ir atrašė: „Gerai. Ačiū jums. Iš tikrųjų gerai.“
Atsakymas atėjo beveik iškart: „Džiaugiuosi. Aš irgi apsisprendžiau. Šįryt pateikiau prašymą skirtis. Tegul gyvena kartu – jie vienas kito verti.“
Rūta nusišypsojo. Keista, kaip du visai svetimi žmonės, kuriuos suvedė tik svetima išdavystė, staiga gali tapti tarsi sąjungininkais.
Apie pietus atvažiavo Eglė su dizainere. Mergina vardu Greta – ryškiais plaukais, energinga, su planšete rankose, kurioje greitai braižė būsimo interjero eskizus. Jos kalbėjosi apie sienų spalvas, kėdžių vietas, veidrodžius, apšvietimą. Rūta iš pradžių tik klausėsi, bet netrukus pradėjo siūlyti savo mintis. Greta vis linkčiojo ir kažką pasižymėdavo.
– Jūs turite labai gerą pojūtį, – galiausiai pasakė ji. – Ne kiekvienas taip jaučia erdvę.
Rūta padėkojo, nors nuo tų žodžių gerklėje trumpam užstrigo gumulas. Pirmą kartą po labai ilgo laiko kažkas ne tik išklausė jos nuomonę, bet ir ją įvertino. Ne numojo ranka, ne pertraukė, ne pavertė menkniekiu – o priėmė rimtai.
Vakare, kai visos išsiskirstė, Rūta dar pasiliko. Užlipo ant palangės ir žiūrėjo pro didelius langus į gatvę. Praeiviai skubėjo pro šalį – kiekvienas su savo rūpesčiais, planais, džiaugsmais ir žaizdomis. O ji staiga pasijuto nebe išmesta iš gyvenimo, ne palūžusi žmona, ne Janinos namų tarnaitė. Ji buvo Rūta. Moteris, kuri atidarys grožio saloną. Moteris, kuri pradeda iš naujo.
Telefonas vėl suskambo. Šį kartą ekrane švietė Tomas. Rūta kelias sekundes žiūrėjo į vardą, tada atsiliepė.
– Klausau, – tarė ramiai.
– Rūta… – jo balsas virpėjo. – Kur tu? Grįžk, pasikalbėkim…
– Mums nebėra apie ką kalbėtis, Tomai.
– Tu viską ne taip supratai! Janina… ji pati… aš nenorėjau…
Rūta tyliai nusijuokė.
– Keturis mėnesius „nenorėjai“? Įdomu. Bet žinai ką – aš nebenoriu švaistyti laiko. Pirmadienį paduosiu skyrybų prašymą. Butas lieka tau, nieko iš tavęs nereikalausiu. Pinigai, kuriuos pasiėmiau, yra mano. Aš juos uždirbau. Tuo viskas ir baigta.
– Bet Rūt…
– Ne. Aš daugiau ne tavo Rūta, – ištarė ji ir pajuto, kaip viduje galutinai nutrūksta paskutinis nematomas siūlas. – Gyvenk su Janina. Linkiu laimės.
Ji baigė pokalbį. Tada užblokavo jo numerį. Paskui – Janinos. Ir visus kitus, priklausiusius tam senam gyvenimui.
Už lango užsidegė gatvės žibintai. Iš dangaus ėmė kristi sniegas – minkštas, lengvas, beveik šventinis. Rūta stebėjo, kaip snaigės sukasi vitrinų šviesoje, ir galvojo, kad dabar gruodis. Naujieji metai visai čia pat. Vadinasi, ir nauja pradžia jau nebe kažkur toli.
Ji atsistojo, užrakino patalpas ir išėjo į gatvę. Kišenėje gulėjo salono raktų ryšulys – sunkus, tikras, jos. Striukės kišenėje tylėjo telefonas, pagaliau be įkyrių skambučių. Galvoje sukosi planai, sumanymai ir viltys.
O priešakyje buvo viskas. Absoliučiai viskas.
Po mėnesio salonas atvers duris. Ateins pirmosios klientės. Eglė darys manikiūrą, Greta kirps ir kurs šukuosenas, o Rūta vadovaus visam tam pasauliui – savo darbui, savo svajonei, savo naujam gyvenimui.
O Tomas… ką gi. Tegul gyvena su Janina. Tegul dabar jo mama nurodinėja jai. Tai jau nebe Rūtos istorija.
Jos istorija buvo čia. Šiame mieste, šioje gatvėje, mažame salone su dideliais langais. Ten, kur kvepėjo dažais, šviežia pradžia ir viltimi. Ten, kur ji pagaliau galėjo būti savimi.