Durys atsivėrė beveik tą pačią akimirką, vos tik ji paspaudė skambutį.
— Kaip gera jus matyti, — tarė Rasa, aiškiai stengdamasi sutramdyti jaudulį ir neišduoti, kaip stipriai nerimauja.
— Sveika, mieloji, — santūriai atsakė Birutė ir lengvai pirštų galiukais palietė marčios skruostą. — O kur mūsų princesė?
— Savo kambaryje. Tvarkosi… bent jau bando, — tyliai paaiškino Rasa.
— Vėl viską išvertė aukštyn kojomis? — paklausė Birutė, nusimovė batus ir įžengė į svetainę.
Tačiau vos apsidairiusi ji sustingo. Įprastai jaukiame kambaryje dabar tvyrojo keistas sąmyšis: palei sienas stovėjo keliolika dėžių, vienos jau pusiau prikrautos, kitos dar tuščios, ant grindų mėtėsi žaislai, drabužėliai, knygos, smulkūs daiktai. Visa erdvė atrodė lyg namai, kurie dar vakar buvo gyvi, o šiandien jau ruošiami išardyti.
— Dvi savaitės, — be jokios gyvybės balse ištarė Rasa. Ji paėmė nuo lentynos knygą ir mechaniškai įdėjo ją į dėžę, lyg pati nesuprastų, ką daranti.
Birutė priėjo arčiau, paėmė knygą iš jos rankų ir tvirtu, ramiu judesiu padėjo atgal į lentyną.
— Žinai ką? Sustokime. Bent kelioms dienoms. Gerai? Dėžes nustumk į kampą. Aš dar nepasikalbėjau su savo sūnumi. O jo tie „verslo“ reikalai… kartais keistai užsitęsia.
— Aha… — vos girdimai sumurmėjo Rasa, sutrikusi žvelgdama į visą tą netvarką.
— Na, o kur mano mažoji? Ugne! — pašaukė močiutė.
Iš miegamojo iškart pasigirdo smulkūs žingsniai, ir po akimirkos į svetainę įlėkė mažytė figūrėlė.
— Močiute! — sušuko mergaitė ir puolė Birutei į glėbį.
— Oi, mano gražuole! Mano brangenybe, saulės spindulėli, gintarėli mano! — kuždėjo Birutė, stipriai spausdama anūkę prie savęs.
— Močiute, močiute, močiute, — niūniavo Ugnė, prisiglaudusi prie jos taip, lyg būtų radusi saugiausią vietą pasaulyje.
— Ką pasakysi, einam į parką? Parodysim lapams, kokia tu šauni dailininkė, — pasiūlė Birutė, atsargiai prilaikydama mergaitę ant rankų.
— Aš… aš nežinau… — Rasa žvilgtelėjo į dėžes, paskui į anytą. Jos akyse kabėjo nebylus klausimas: ar galima dar tikėti, kad viskas nesugriuvo galutinai?
— Iki savaitės pabaigos, — švelniai, bet taip, kad nebuvo galima ginčytis, pasakė Birutė. — Duok man tiek laiko.
— Gerai, — iškvėpė Rasa, tarsi pirmą kartą per kelias dienas būtų gavusi gurkšnį oro. Ji nuėjo rengtis. Jos judesiuose vis dar buvo daug neužtikrintumo, tačiau kartu jau ruseno silpna, trapi viltis.
Po kelių dienų rudens saulė auksiniais ruožais krito pro prabangaus restorano langus, kai Birutė įžengė į salę. Ji atrodė nepriekaištingai: rami, tiesi, elegantiška, tokia moteris, kurios pasirodymas priverčia žmones nejučiomis pasitempti. Netrukus ji pastebėjo Mantą. Sūnus sėdėjo prie staliuko šalia lango. Prie jo buvo jauna mergina.
Birutė priėjo, atsisėdo ir pažiūrėjo tiesiai į Mantą.
— Mantai. Aš tikėjausi privataus pokalbio, — jos balsas buvo tylus, tačiau nuo to tik dar šaltesnis. — Paaiškink man šio žmogaus buvimą čia.
— Mama, tai Aurelija. Mano sužadėtinė, — atsakė jis, vos suraukdamas antakius.
— Kaip jausminga, — sausai tarė Birutė. — Tik kvietimas buvo skirtas tau. Ne tavo laikiniems įkvėpimams pristatinėti.
Aurelija iškart pajuto tą abejingumą, persunktą priešiškumo. Ji sutriko, pirštais palietė servetėlės kraštą.
— Gal man geriau išeiti? — tyliai paklausė ji.
— Ne, — kietai nukirto Mantas ir, žiūrėdamas į motiną, pridūrė beveik iššaukiančiai: — Nuo Aurelijos aš nieko neslepiu. Ji vis tiek viską sužinos.
— Supratau. Tegul lieka. Tuomet greičiau pamatysi visą savo pasirinkimo „žavesį“, — šaltai atsakė Birutė, permesdama Aurelija tokį žvilgsnį, lyg vertintų pigų daiktą vitrinoje.
Merginos blakstienos suvirpėjo. Ji pajuto, kaip veidas pablykšta.
— Taigi, sūnau, — pradėjo Birutė, tiksliu judesiu pataisydama perlų vėrinį, — mūsų pokalbio tema yra butas. Tiksliau, tavo ambicingas bandymas iškraustyti Rasą.
— Viskas jau nuspręsta, — Mantas atsilošė kėdėje, mėgindamas atrodyti nerūpestingas, nors įtampa matėsi kiekviename jo raumenyje. — Nėra ką aptarinėti.
— Klysti, brangusis, — ramiai atsakė motina. — Nuspręsta būna tada, kai sutinka visos pusės. Aš nesutinku.
— Man reikia to buto. Aš vesiu Aureliją, ir mes ten gyvensime, — atkakliai pareiškė jis, balsui jau kylant.
— Ne, negyvensite. Ir tuoj paaiškinsiu kodėl, — Birutė vos pasuko galvą į Aurelijos pusę, o jos tonas tapo saldžiai geliantis. — Vaikeli, gal tau būtų geriau užsidengti ausis arba nueiti pasitaisyti pudros ant nosytės. Kitaip gali išgirsti ką nors, kas sugadins tavo… naivų džiaugsmą.
— Sėdėk, — griežtai tarė Mantas, uždėdamas ranką Aurelija ant peties. Tai buvo ne tiek paguodos, kiek savininkiškumo gestas.
— Aš tik pasirūpinau jaunos būtybės nervais, — atsiliepė Birutė su lengvu nusistebėjimu balse, tarsi jos geranoriškumas būtų buvęs nepelnytai atmestas.
— Rasa išsikraustys, — atsiduso Mantas, bandydamas susigrąžinti pokalbio kontrolę. — Aš jai jau pasakiau.
— Leisk priminti, jaunuoli, — Birutės balsas staiga įgavo plieno kietumo, — butas, kuriame dabar gyvena Rasa su mano anūke, teisiškai priklauso man. Kaip ir tas, kuriame gyvenu aš pati.
— Mama, tai tik formalumas! Popieriai! — susierzino Mantas. — Aš juk užrašiau tavo vardu todėl, kad…
— Todėl, kad tau buvo patogiau slėpti mokesčius, — pertraukė jį Birutė, ore dailiai brūkštelėdama pirštais kabutes. — Štai ir visas tavo dabartinių „problemų“ šaknis. Rasos butą taip pat pirkai tu. Užrašei man, o kai prireikė, panorai susigrąžinti. Tik štai dovanojimo mokesčių sumokėti kažkodėl pamiršai. Labai patogi užmarštis.
— Mama, nelįsk į mano finansus, — Manto balsas pasidarė aštrus. — Tai ne tavo reikalas.
— Priminsiu, brangus sūnau, — švelniai ištarė ji, tarsi darytų jam paslaugą, — kad aš esu vienintelė dviejų tavo įmonių steigėja. Popieriuose. Tų pačių popierių, kuriuos tu taip mėgsti vadinti niekais, kai tau tampa nepatogu.
— Mama, ką tu… — Manto akys išsiplėtė iš tikro nesupratimo. — Juk tai tik formalumas…
— Aš peržiūrėjau dokumentus. Kruopščiai. Palyginau deklaruojamas pajamas su realia apyvarta. Skirtumas, Mantai, — ji palinko į priekį, — mažiausiai dvidešimteriopas. Dvidešimt kartų. Tai ne buhalterinė klaida. Tai schema.
— Tu skaičiavai? — jo veidas akimirksniu išblyško.
— Kaip steigėja turiu visą prieigą prie apskaitos. Matau, kur keliauja pinigai. Ir, žinai, mane nustebino net ne sumos, — ji lėtai papurtė galvą, žvelgdama į jį kaip į nuvylusį mokinį, — o įžūlumas, su kuriuo klastojami mano parašai mokėjimo pavedimuose. Beje, daroma gana nerangiai.
— Tai, kad tu steigėja, juk vis tiek tik fik… — pradėjo jis, bet Birutė staiga trenkė delnu į stalą taip, kad suskambėjo porcelianas.
— Užteks! — jos balsas kirto kaip botagas. — Dar vienas žodis apie „fikciją“, ir aš tave atleisiu. Nuo šiandien. Supratai? Tai nėra fikcija. Tai visiškai realu.
— Ką?! — Manto veidas paraudo, ant kaklo išryškėjo įsitempusios gyslos. Aurelija krūptelėjo ir dar labiau išbalo.
— Mano įmonės tave maitina. Aš žinau tavo tikrąsias pajamas. Ir žinau tą juokingai menką sumą, kurią skiri Rasai savo dukrai išlaikyti. Mano pasiūlymas, — kiekvieną žodį ji tarė lėtai, aiškiai ir be menkiausio svyravimo, — labai paprastas: nedelsdamas perrašai butą Rasos vardu dovanojimo sutartimi. O nuo kito mėnesio keturis kartus padidini išlaikymą Ugnei. Ne simboliškai, o taip, kad suma atitiktų tavo realias pajamas. Priešingu atveju…
— Priešingu atveju kas? — pro sukąstus dantis paklausė Mantas.
Birutė nė nemirktelėjo, tik ramiai pakėlė į jį akis ir pradėjo vardyti pirmąją galimybę.