— Pirmasis variantas: kaip vienintelė steigėja tave atleidžiu iš karto, be jokių išeitinių ir be gražių atsisveikinimo kalbų. Su visomis pasekmėmis tavo reputacijai, kredito istorijai ir tolimesniems planams. Antrasis variantas — štai šitas aplankas su tavo „žygdarbiais“ keliauja į VMI ir policiją. Rinkis. Laiko turi iki rytojaus.
Mantas sunkiai atsilošė kėdėje. Tik dabar jam iki galo daėjo, į kokią duobę pats save įstūmė, visą laiką remdamasis motinos kantrybe ir manydamas, kad ji, kaip visada, nuleis akis, nutylės, gal tik puse lūpų ką nors užsimins. Juk iki šiol Birutė niekada nekirto tiesiai. Ji mokėjo kalbėti užuominomis, nutylėjimais, šaltu žvilgsniu, bet ne taip — ne atviru, negailestingu ultimatumų tonu.
— Mantai… — vos girdimai suvirpėjo Aurelijos balsas.
— Tylėk, — sausai metė jis, net nepažvelgęs į ją ir instinktyviai pasislinkdamas toliau.
Birutė ramiai pravėrė rankinę. Iš jos ištraukė tvirtai perrištą segtuvą, padėjo ant stalo ir uždengė delnu. Raudonai nulakuoti nagai kelis kartus tyliai, bet labai aiškiai kaukštelėjo į kartoną.
— Čia pakanka medžiagos, kad atitinkamos institucijos tavimi susidomėtų ne iš smalsumo, o labai rimtai, — ištarė ji, žiūrėdama Mantui tiesiai į akis.
Jo žvilgsnis akimirką tapo tuščias, lyg stiklinis. Mintys, iki tol lėkusios viena po kitos, staiga nutrūko. Išdavystė? Ir dar iš motinos? Tokios galimybės jis nebuvo numatęs nė viename savo plane. Jo schemose motina visada likdavo patogi, nuspėjama, per daug padori, kad smogtų atgal.
Birutė susidėjo dokumentus atgal, lėtai atsistojo.
— Ačiū, kad užsukai, Mantai, — pasakė mandagiai, beveik taip, tarsi ką tik būtų baigusi oficialų susitikimą biure. — Ir… sėkmės su nekilnojamuoju turtu.
Ji išėjo taip pat ramiai, kaip ir buvo atėjusi, nepalikdama po savęs nei riksmų, nei durų trenksmo — tik slogią tylą, kurioje Mantas pirmą kartą aiškiai pajuto, kad šįkart viskas gali baigtis ne jo naudai.
Praėjo kelios dienos. Birutė, kaip ir buvo įpratusi, sustojo prie pažįstamų durų ir paspaudė skambutį. Iš buto gilumos tuoj pat atsklido džiaugsmingas klyksmas.
— Mažyle! — moters lūpose savaime nušvito šypsena.
Duris atidarė Rasa. Veidas buvo pavargęs, paakiai patamsėję, tačiau ji vis tiek bandė šyptelėti ir pasitraukė į šalį, įleisdama anytą vidun.
— Močiute! Močiute! Močiute! — it mažas viesulas iš kambario išlėkė šviesiaplaukė Ugnė ir visa jėga puolė Birutei ant kaklo.
— Mano brangioji, mano saulės spindulėli! — pakėlusi mergaitę ant rankų, Birutė apipylė ją bučiniais, įkvėpdama saldaus, švaraus vaikiškų plaukų kvapo. — Oho, kokia tu užaugusi! Jau tikra stipruolė dama.
— Eisim į lauką, močiute? — Ugnė jau muistėsi glėbyje, pasirengusi tuoj pat lėkti prie batų.
— Žinoma, tam ir atėjau, — patvirtino Birutė. — Tik iš pradžių apsirengsime kaip dera pagal orą. Ne taip, kaip vakar, kai vėjas vos nenunešė tavo suknelės kartu su tavimi.
— Taip! Taip! Taip! — suspigo mergaitė, nuslydo ant grindų ir nulėkė į prieškambarį.
Birutė atsisuko į Rasą. Jos akylas žvilgsnis iškart pastebėjo ne tik nuovargį, bet ir tą nenatūralų blyškumą, kuris atsiranda tada, kai žmogus kelias naktis iš eilės miega ne miegodamas, o tik trumpam užgesdamas iš išsekimo.
— Na, Rasa? Kaip tavo nuotaika? Jau pakilusi virš nulio, ar vis dar gyveni „pirmadienio išgyvenimo“ režimu? — švelniai paklausė Birutė, į balsą įmaišydama vos juntamos ironijos.
— Blogai, — Rasa bejėgiškai skėstelėjo rankomis. — Jei sąžiningai, tai arčiau ne nulio, o Marianų įdubos dugno.
— Įspūdinga, — Birutė nežymiai susiraukė ir nuėjo paskui ją į svetainę.
Vaizdas buvo slegiantis. Spintos stovėjo pravertos ir beveik tuščios, palei sienas rikiavosi dėžės, maišai ir krūvos daiktų. Ant grindų gulėjo viskas: drabužiai, knygos, seni popieriai, žaislai, kažkokios pamirštos smulkmenos, kurios tarsi tyčia įrodinėjo, kiek metų žmogus gali kaupti ne tik daiktus, bet ir nusivylimus. Pro užuolaidų plyšius į kambarį krito dulkėta šviesa, dar labiau išryškindama chaosą.
— Na ir reginys, — tyliai tarstelėjo Birutė. — Tikiuosi, čia ne laimingos šeimos gyvenimo tuščių vilčių ekspozicija? Netvarkos tikėjausi, bet tokio masto griuvėsių — ne.
— Aš pati apstulbau, — prislopintai atsiduso Rasa ir delnu perbraukė kaktą. — Atrodo, ne septynerius metus čia gyvenau, o rinkau eksponatus absurdiškam muziejui. Kiekvienas kampas primena kieno nors kvailumą.
— Kieno konkrečiai kvailumą turi omenyje? — ramiai pasiteiravo Birutė, nors potekstė jos balse buvo aiškesnė už bet kokį tiesų atsakymą.
— Tik nepriversk manęs garsiai tarti to, kas ir taip akivaizdu, — Rasa numojo ranka. — Bet gal gali mane pasveikinti: bandau įvesti tvarką. Nors pati dar nesuprantu, ar čia tvarkymasis, ar archeologiniai kasinėjimai po nuosavų iliuzijų griuvėsiais. Jaučiuosi kaip Sizifas, tik vietoj akmens tempiu jo senus kaklaraiščius ir savo pačios naivumą.
— Sizifas bent jau žinojo, ką ridena, — sausai pastebėjo Birutė. — O tu bent jau atlaisvini vietą kažkam naujam. Jei ne naujam gyvenimui, tai bent orui. Ir tai jau šiokia tokia pažanga.
— Einu aprengsiu Ugnę, nes ji turbūt jau batus ant rankų maunasi, — skubiai pasakė Rasa ir pasuko prieškambario link.
— Palauk minutėlę, Rasa, — sustabdė ją Birutė. Balsas buvo švelnus, tačiau jame nebuvo vietos prieštaravimui.
Ji vėl atsegė elegantišką rankinę ir išėmė kelis tvarkingai sulankstytus lapus.
— Paimk. Manau, tau jau laikas tai pamatyti. Kad paskutiniai saviapgaulės likučiai išgaruotų ir užleistų vietą sveikam protui.
Birutė padavė dokumentus marčiai, o pati nuėjo padėti anūkei susitvarkyti su sagomis ir kepure. Rasa liko stovėti svetainėje, laikydama popierius rankose.
Iš pradžių ji žvelgė į tekstą beveik nesuprasdama, kas parašyta. Akys slydo eilutėmis mechaniškai. Tada sustojo. Ji perskaitė dar kartą. Ir dar. Kraujas pamažu nutekėjo nuo veido, pirštai taip stipriai suspaudė lapus, kad kraštai susiglamžė. Rasa mėgino susitvardyti, tačiau ašaros vis tiek ėmė riedėti skruostais — tylios, sunkios, ilgai laikytos viduje.
Neištarusi nė žodžio, lyg vaikščiotų per sapną, ji priėjo prie Birutės, kuri kaip tik segė Ugnės paltuko sagas. Tada staiga apkabino ją abiem rankomis, prispaudė veidą prie peties ir nutrūkstančiu balsu sušnabždėjo:
— Mama… Ačiū… Labai ačiū… Aš… aš nežinojau. Aš buvau akla…
— Mama? — nustebusi paklausė Ugnė, plačiomis rudomis akimis žiūrėdama tai į savo mamą, tai į močiutę. — Močiutė yra mama?
— Taip, protinguole, — Rasa nusišluostė ašaras plaštakos viršumi, vis dar nepaleisdama Birutės. — Močiutė irgi yra mama. Pati patikimiausia.
— Neleisiu, kad kas nors skriaustų mano anūkę, — tyliai, bet labai tvirtai pasakė Birutė, švelniai glostydama Rasai nugarą. — Ir jos mamos taip pat. Niekas neturi teisės ateiti į jūsų gyvenimą su purvu ant batų ir manyti, kad jūs privalote tyliai viską iškęsti. Tie lapai — tik įrodymai. Dabar tu nebe tuščiomis rankomis.
— Ačiū, — Rasa giliai įkvėpė, stengdamasi susiimti. — Tiesiog… ačiū. Už viską.
Birutė atsitraukė pirmoji, lengvai paplekšnojo jai per petį ir tyčia pakeitė toną į žvalesnį:
— Na ką, išlaisvinimo būrys pasirengęs operacijai? Saulė šviečia, vėjas gaivus — idealios sąlygos strateginiam pasivaikščiojimui ir taktiniams ledams.
Ugnė iškart pašoko vietoje.
— Valio! Ledai!
Rasa, vis dar šypsodamasi pro ašaras, linktelėjo. Ji priėjo prie vienos dėžės, pravėrė ją ir ištraukė nutrintą, bet švarų pliušinį meškiną — ištikimą Ugnės draugą, atlaikiusį visas namų audras, persikraustymus, ašaras ir bemieges naktis. Pažvelgusi į žaislą, ji kreivai, su kartėliu šyptelėjo.
— Žinai, mama, šitas meškinas turbūt vienintelis „vyras“ mūsų namuose, kuris niekada manęs neišdavė ir nemelavo. Patikimas pliušinis riteris.
— Vertingas egzempliorius, — su lengvu sarkazmu atsakė Birutė. — Saugok. Patirtis rodo, kad pliušinis ištikimumas kartais kainuoja daugiau už kai kurių žmonių pažadus.
Rasa padėjo meškiną ant atlaisvintos lentynos. Pro tiulį prasiskverbęs saulės spindulys krito tiesiai ant jo snukučio, tarsi tyliai pabrėždamas: štai jis — tikros, paprastos ir nesumeluotos šilumos ženklas.