Per tą laiką vien maistui išleidau du šimtus dvidešimt eurų. Tik produktams. Čia dar neįskaičiuotas nei vanduo, nei elektra, nei mano darbo valandos, kurias vietoj užsakymų praleidžiu prie viryklės. Jeigu taip tęsis, mėnesio pabaigoje suma priartės prie septynių šimtų. Gal pasidalijame išlaidas?
Stojo tokia tyla, kad girdėjosi, kaip virtuvėje laša čiaupas.
– Tu ką sau galvoji? – Birutės veidas akimirksniu paraudo. – Iš savų žmonių pinigus imsi?
– Aš siūlau tik sąžiningai pasidalyti išlaidas, – pasakiau. – Mes su Tomu neuždirbame tiek, kad galėtume išmaitinti šešis suaugusius žmones.
– Tomuk, tu girdi? – anyta atsisuko į sūnų. – Ji iš mūsų pinigus lupa!
Tomas pakėlė delną, tarsi norėdamas viską nuraminti.
– Rasa, na kam dabar taip. Prie visų.
– O kada turėjau pasakyti? Kai kalbu su tavimi vienu du, tu manęs negirdi.
Mantas nustūmė lėkštę toliau nuo savęs.
– Na tu ir pavarei, Rasa. Mes juk į svečius atvažiavom. Kas gi iš svečių pinigus ima?
– Svečiavimasis trunka tris dienas, – atsakiau. – Mėnuo jau vadinasi gyvenimu.
Asta pakėlė akis. Kurį laiką žiūrėjo tiesiai į mane. Ir pirmą kartą jos žvilgsnyje pamačiau kažką panašaus į užuojautą.
Vakarienė baigėsi be žodžių. Indus ploviau viena. Suskaičiavau – trisdešimt keturi daiktai. Niekas nepasisiūlė padėti. Ir, žinoma, niekas neprisidėjo nė euru.
Tą vakarą Tomas į miegamąjį neatėjo. Miegojo automobilyje – mačiau pro langą.
Dvyliktą dieną mane pažadino anytos balsas. Buvo pusė septynių ryto.
– Rasele! Reikia barščius virti! Aš pripratusi pietauti dvyliktą!
Pusė septynių. Šeštadienis. Vienintelė mano laisva diena, kai ant galvos nekabo skubios ataskaitos.
Gulėjau ir spoksojau į lubas. Už sienos kosėjo Mantas. Asta kažką čežino maišeliais. Algirdas įjungė televizorių visu garsu, nes pats prastai girdėjo.
Iš koridoriaus pasirodė Tomas. Nuo jo dvelkė automobilio salonu, vadinasi, vėl nakvojo ten.
– Rasa, kelkis, gerai? Mama laukia.
Atsisėdau lovoje ir pažvelgiau į vyrą. Į jo plačius pečius, kurie tuoj pat susmuko, vos tik iš virtuvės vėl pasigirdo anytos balsas.
– Tomai, – tyliai paklausiau. – Tu manęs bent kartą paklausei prieš juos pasikviesdamas?
– Rasa, tik nereikia vėl pradėti.
– Ne „vėl“. Tu į mūsų butą mėnesiui pakvietei keturis žmones. Manęs neįspėjęs. Nepaklausęs. Tau net nerūpėjo, ar aš turiu darbų, planų, terminų. Tiesiog pareiškei: „Atvažiuos šeštadienį.“ Ir viskas.
Jis trynė tarpuakį. Tas pats judesys. Į jį žiūrėjau jau septynerius metus.
– Jie juk šeima, Rasa. Ką turėjau daryti – atsakyti?
– Man tu irgi neatsakei. Tu paprasčiausiai manęs nepaklausei.
– Tai ką siūlai? Išmesti juos lauk?
Nieko neatsakiau. Atsistojau, nuėjau į virtuvę ir užkaičiau barščius. Keturių valandų darbas: burokėliai, kopūstai, sultinys, kepintos daržovės. Birutė sėdėjo šalia ant taburetės ir skaičiavo, kiek šaukštelių druskos beriu.
– Per mažai. Barščiai be druskos – ne barščiai.
Įbėriau dar pusę šaukštelio.
– Vis tiek mažoka.
Įbėriau daugiau.
– Va, dabar geriau. Bet burokėlius tu ir vėl ne taip paruošei.
Dvylika dienų. Po keturias valandas virtuvėje. Iš viso – keturiasdešimt aštuonios valandos. Visa darbo savaitė ir dar viena diena viršaus. O prieš akis laukė dar aštuoniolika dienų.
Po pietų Birutė išsivedė Tomą į balkoną. Aš ploviau indus, o praviras langas puikiai perdavė kiekvieną žodį.
– Ji tau netinka, Tomuk. Šalta. Godi. Savus žmones eurais skaičiuoja. Tu esi vertas geresnės.
Užsukau vandenį. Lėkštė rankose buvo slidi nuo putų. Padėjau ją ant džiovyklos. Labai tiesiai. Labai atsargiai.
Tada nusišluosčiau rankas į rankšluostį, nuėjau į miegamąjį, atsidariau nešiojamąjį kompiuterį ir pradėjau ieškoti paskutinės minutės kelionių.
Turkija. Antalija. Skrydis poryt. Dvidešimt aštuonios dienos, trijų žvaigždučių viešbutis, „viskas įskaičiuota“. Keturi šimtai keturiasdešimt eurų. Kortelėje turėjau keturis šimtus aštuoniasdešimt.
Paspaudžiau „rezervuoti“. Rankos nedrebėjo. Pirmą kartą per dvylika dienų.
Keturioliktos dienos rytą atsikėliau anksčiau už visus. Penkta valanda. Lauke tamsu. Bute tylu.
Susikroviau lagaminą: vasarines sukneles, maudymosi kostiumėlį, basutes, kremą nuo saulės, įkroviklį, pasą. Lagaminas buvo mažas, rankiniam bagažui. Tokį nusipirkau specialiai prieš trejus metus, kad nereikėtų registruoti bagažo.
Ant virtuvės stalo palikau raštelį. Parašiau ranka, didelėmis raidėmis, kad tikrai perskaitytų.
„Sveiki atvykę! Jūsų svetingoji šeimininkė išvyko atostogų. Mėnesiui. Šaldiklyje yra vištienos ir koldūnų. Barščiai verda keturias valandas, receptą žino Birutė. Gero poilsio!“
Šalia padėjau atsarginius raktus. Ir išėjau.
Taksi jau laukė prie laiptinės. Vairuotojas įkėlė lagaminą į bagažinę.
– Į Vilniaus oro uostą?
– Į Vilniaus oro uostą.
Atsisėdau ant galinės sėdynės. Prisisegiau diržą. Dar kartą pažvelgiau į mūsų buto langus. Tamsu. Visi miegojo.
Automobilis pajudėjo. Atsilošiau ir giliai iškvėpiau. Atrodė, lyg kas būtų praplėtęs krūtinę – tik dabar supratau, kad dvylika dienų kvėpavau puse plaučių. Pečiai nusileido. Kaklas nustojo mausti.
Telefonas suskambo septintą keturiasdešimt dvi. Tuo metu jau sėdėjau prie įlaipinimo vartų. Skambino Tomas.
Atmečiau. Jis paskambino dar kartą. Vėl atmečiau.
Netrukus atėjo žinutė: „Kur tu?!“
Atrašiau: „Oro uoste. Skrendu atostogų. Mėnesiui. Kaip ir tavo giminės – be įspėjimo. Perskaityk raštelį.“
Dvidešimt tris sekundes buvo visiška tyla. O tada telefonas ėmė pilti pranešimus vieną po kito.