Žinutės ėmė kristi viena po kitos.
„Tu visai iš proto išėjai?“
„Mama verkia.“
„Kas dabar gamins valgyti?“
„Grąžink pinigus.“
„Rasa, čia visai nejuokinga.“
Perskaičiau viską. Ypač įstrigo tas klausimas: „Kas dabar gamins valgyti?“ Dvylika dienų aš stovėjau prie puodų šešiems žmonėms. Keturiasdešimt aštuonios valandos virtuvėje. Apie du šimtus dvidešimt eurų iš savo kišenės maistui. Ir pirmas dalykas, kuris jiems parūpo, buvo ne kur aš, ne kaip jaučiuosi, o kas išvirs pietus.
Išjungiau telefoną. Įkišau jį į rankinę. Kaip tik paskelbė įlaipinimą.
Lėktuve gavau vietą prie lango. Užsisegiau diržą. Šalia atsisėdo maždaug penkiasdešimtmetė moteris, įdegusi, rami, ir draugiškai nusišypsojo.
– Atostogauti?
– Atostogauti, – atsakiau.
Ir pati pajutau, kaip nusišypsojau taip plačiai, kad net skruostikaulius sutraukė. Seniai mano veidas nebuvo prisiminęs tokio judesio.
Lėktuvas įsibėgėjo. Pakilo. Vilnius ėmė trauktis žemyn – stogai, gatvės, automobilių eilės. Kažkur ten, mūsų dviejų kambarių bute, anyta turbūt skaitė mano paliktą raštelį. Tomas trynė tarpuakį. Mantas, neabejoju, klausinėjo, kur pusryčiai.
O aš skridau prie jūros.
Pirmas tris dienas tiesiog miegojau. Ne ilsėjausi gražiai, ne „mėgavausi kurortu“, o miegojau po dvylika valandų, nes prieš tai dvylika dienų vos sukrapštydavau po penkias. Viešbutis buvo tylus, kambarys nedidelis, balkonas žiūrėjo į baseiną. Niekas nežadino pusę septynių. Niekas nereikalavo barščių. Niekas nestovėjo už nugaros aiškindamas, kad svogūną pjaustau ne taip.
Ketvirtą dieną įjungiau telefoną.
Šimtas keturiolika žinučių. Trisdešimt du praleisti skambučiai. Aštuoniolika – nuo Tomo. Septyni – nuo Birutės. Trys – nuo Manto. Keturi – nuo mamos, kuriai anyta, aišku, jau buvo paskambinusi ir išliejusi visą savo skausmą.
Tomo žinutes perskaičiau iš eilės.
Pirma diena – pyktis. „Tu išdavikė.“ „Kaip galėjai?“ „Mama rauda.“
Antra diena – derybos. „Gerai, grįžk, aš pakalbėsiu su mama.“ „Gal jau užteks?“
Trečia diena – tikra panika. „Rasa, aš nemoku virti barščių.“ „Mama liepia gaminti man.“ „Mantas pasakė, kad išvažiuos, jeigu nebus normalaus maisto.“
Paskutinę žinutę perskaičiau du kartus. Mantas. Žmogus, kuris per dvylika dienų nebuvo išplovęs nė vienos lėkštės, grasino išvažiuoti, jeigu jo kas nors nepamaitins.
Tada atsivėriau anytos žinutes.
Pirma: „Gyvatė!“
Antra: „Tomukai, vargšas mano berniukas!“
Trečia: „Aš visiems papasakosiu, kokia tu esi!“
Ketvirta buvo balso žinutė, trijų minučių ilgio. Išklausiau trisdešimt sekundžių. Visiškai pakako.
Tomui parašiau tik vieną sakinį: „Aš atostogauju. Grįšiu po dvidešimt keturių dienų. Maistas parduotuvėje kitoje gatvės pusėje.“
Mamą nuraminau atskirai: „Mama, man viskas gerai. Ilsiuosi. Anytos neklausyk – ji turi savo istorijos versiją.“
Tada vėl išjungiau telefoną ir nuėjau prie jūros.
Vanduo buvo šiltas, sūrus, prilaikantis kūną. Gulėjau ant nugaros, žiūrėjau į dangų ir staiga supratau, kad jūroje nebuvau maudžiusis septynerius metus. Visus tuos metus pinigai tirpo Tomo tėvų reikmėms: pavedimai jiems, jų sodo namelio remontas, dovanos jo giminei per šventes. Mano atostogos kasmet būdavo nukeliamos. „Kitais metais tikrai, Rasa.“
Na štai. Kiti metai atėjo.
Tik be Tomo. Be anytos. Be trisdešimt keturių lėkščių po vakarienės.
Vandenyje praleidau dvi valandas. Paskui išlipau, atsiguliau ant gulto ir užsisakiau kavos. Padavėjas atnešė mažą puodelį ir sausainį šalia. Aš niekur neskubėjau. Nebuvo kam virti barščių.
Antros savaitės viduryje gavau Tomo žinutę. Ji buvo trumpa: „Jie išvažiavo.“
Neklausiau smulkmenų. Nesiaiškinau, kada tiksliai ir dėl ko. Perskaičiau, padėjau telefoną į šalį ir tiek.
Dvidešimtą dieną jis parašė: „Kai grįši, mums reikės pasikalbėti.“
Be šauktukų. Be kaltinimų. Tiesiog – reikės pasikalbėti.
Atrašiau: „Reikės.“
Praėjo mėnuo. Namo grįžau įdegusi, pailsėjusi ir su maždaug keturiasdešimčia eurų kortelėje – tiek liko po visko.
Tomas pasitiko oro uoste. Nieko nesakydamas paėmė mano lagaminą. Mašinoje abu tylėjome.
Bute buvo švaru. Net per daug švaru – taip, kaip būna tada, kai žmogus prieš kažką grįžtant specialiai tvarkosi. Baldai stovėjo savo vietose. Fikusas ant palangės buvo gyvas, net palaistytas. Pripučiamo čiužinio darbo kambaryje nebebuvo.
– Kada jie išvyko? – paklausiau.
– Praėjus savaitei po tavęs.
Savaitė. Be aptarnavimo jie ištvėrė lygiai septynias dienas. Be mano gaminimo, be valymo, be pirkinių tempimo. Septynios dienos – ir susikrovė lagaminus.
– Mama pasakė, kad jos kojos čia daugiau nebus, – pridūrė Tomas.
– Aišku.
Jis atsisėdo ant sofos. Iš įpročio kilstelėjo ranką prie tarpuakio, bet tuoj pat nuleido, tarsi pats būtų pagavęs save darant tą patį judesį.
– Tu juk galėjai paprasčiausiai pasakyti, – tarė jis.
– Aš ir sakiau. Dvylika dienų sakiau. Tu negirdėjai.
– Bet išvažiuoti… čia jau perlenkta.
– O pakviesti keturis žmones mėnesiui, manęs net neatsiklausus, yra normalu?
Tomas nieko neatsakė.
Mes nesusitaikėme. Neapsikabinome. Nepasakėme vienas kitam, kad viskas gerai.
Dabar Tomas miega svetainėje. Kalbamės trumpai ir tik apie reikalus: kas sumokės už elektrą, kas nupirks pieno. Anyta jam skambina kiekvieną vakarą. Per sieną girdžiu, kaip ji draugėms pasakoja, kad marti „metė vyrą ir pabėgo į kurortą“. Jos pasakojime nėra nei nešvarių lėkščių, nei barščių, nei keturiasdešimt aštuonių valandų prie viryklės.
O aš miegu viena miegamajame. Tyloje. Niekas nepažadina pusę septynių. Niekas neaiškina, kaip turėčiau pjaustyti svogūną.
Pasakykite – ar ji tikrai peržengė ribą išvažiuodama? O gal jeigu vyras nepasivargino paklausti, tegul pats ir srėbia tai, ką užvirė?