— Ai, tegu viskas eina po velnių. Gyvenk viena savo tvirtovėje.
Rūta kreivai šyptelėjo.
— Gal parink kitą žodį. Nes dabar skamba taip, lyg aš čia tikrai turėjau atlaikyti apgultį. Nors, tiesą sakant, panašu, kad taip ir buvo.
Janina jau žingsniavo durų link, bet ant slenksčio dar atsisuko.
— Dar pažiūrėsime, kaip tu giedosi, kai liksi be vyro.
— Aš jau beveik giedu, — ramiai atkirto Rūta. — Ir, žinote, keista, bet ausų nerėžia.
— Gyvatė!
— Užtat su dokumentais pas mane viskas tvarkoje.
Tomas trūktelėjo duris, išėjo į laiptinę ir dar metė per petį:
— Raktą grąžinsiu vėliau.
— Nesivargink. Spyną pakeisiu dar šiandien.
— Tu nenormali.
— O tu netikėtai nustebai, kad veiksmai turi pasekmes.
Durys už jų trenkėsi taip, kad prieškambaryje suvirpėjo veidrodis. Rūta kelias sekundes stovėjo nė nekrustelėdama. Iš laiptinės dar sklido Janinos pasipiktinę šūksniai, o tarp jų — suirzęs Tomo burbtelėjimas: „Mama, nu gana jau.“
Tik tada ji lėtai užrakino vidinę spyną, užmetė grandinėlę ir pagaliau leido sau iškvėpti.
Iš pradžių bute stojusi tyla atrodė svetima. Po kelių akimirkų — beveik maloni.
Rūta nuėjo į virtuvę, permetė akimis stalą ir tyliai prunkštelėjo.
— Na taip. Šeimos taryba. Pusę vištos sušlamštė, kompotą išlakė, o kalta, žinoma, aš.
Kišenėje tuoj pat suvibravo telefonas. Ekrane švietė: „TOMAS“.
Ji pažvelgė į vardą ir atsiliepė.
— Klausau.
— Tu bent suvoki, ką ką tik padarei?
— Puikiai. Išprašiau iš namų tris nereikalingus žmones.
— Aš rimtai!
— Aš irgi.
— Galėjai bent jau ne prie mamos!
— O jūs galėjote bent jau ne prie tetos Daivos dalytis mano buto. Matai, visiems ši diena kažkaip nevykusiai susiklostė.
— Tu mane pažeminai.
— Ne, Tomai. Pats save pažeminai. Aš tik nustojau tai slėpti po staltiese.
— Vėl tu su savo žodžiais.
— O tu vėl be savųjų.
Kitame laido gale pakibo pauzė.
— Gerai, ataušk, o rytoj pasikalbėsime.
— Ne.
— Ką reiškia „ne“?
— Reiškia, rytoj nekalbėsime. Rytoj pasiimsi tai, kas liko. Parašysiu laiką. Gali ateiti ne vienas, kad ir su pučiamųjų orkestru, tik be saviveiklos.
— Tu mane iš tikrųjų išmeti?
— Aš jau išmečiau. Tu tiesiog dar nespėjai su tuo susitaikyti.
— Rūta, mes, šiaip ar taip, susituokę.
— Santuoka yra tada, kai du žmonės stovi vienoje pusėje. O kai viena tempia viską ant savęs, kitas mykia, o trečia komanduoja, tai ne santuoka. Tai kažkokia komunalinė afera su giminystės reketu.
Ragelyje pasigirdo trumpas, piktas juoktelėjimas.
— Tu visada buvai kieta.
— Ne. Aš ilgai buvau patogi. Tiesiog galiojimo laikas baigėsi.
Ji nutraukė skambutį ir išjungė garsą.
Nepraėjus nė minutei telefonas vėl suvirpėjo. Šįkart skambino Janina. Rūta pažiūrėjo į ekraną, atsiduso ir vis dėlto atsiliepė.
— Klausau.
— Tu dar gali viską ištaisyti, — lediniu tonu prabilo anyta. — Atsiprašyti vyro. Atsiprašyti manęs. Ir normaliai sėsti pasikalbėti.
— Apie ką? Kaip gražiai, be triukšmo, padovanoti jums kvadratinius metrus?
— Apie šeimą.
— Mūsų supratimas apie šitą žodį labai skiriasi.
— Žinoma. Tau šeima egzistuoja tik tol, kol tau patogu.
— Ne. Man šeima yra tada, kai svetimos rankos nelenda prie mano dokumentų.
— Tu viską laikai savo!
— Nes tai ir yra mano. Įsivaizduojate, kokia nemaloni smulkmena.
— Niekam nereikia viso tavo buto! Neprisigalvok! Mes tik norėjome, kad Tomas būtų apsaugotas.
— Nuo ko? Nuo manęs, kuri dvejus metus jį maitinau, dangsčiau, klausiau jo pasiteisinimų ir tempiau iki jo algos?
— Nedrįsk taip kalbėti apie mano sūnų!
— O jūs nedrįskite šeimininkauti mano namuose.
— Jis vyras!
— Žodžiais — taip. Gyvenime kol kas nelabai įtikinamai.
Janina net užspringo iš pasipiktinimo.
— Tu dar pasigailėsi! Pati pas jį atšliaušysi!
— Labai abejoju. Aš šliaužioju tik po vonia, kai ten nurieda katės kamuoliukas. Ir tai be jokio malonumo.
— Kokia tu…
— Gero vakaro, Janina.
Rūta išjungė skambutį, padėjo telefoną ekranu žemyn ir tylėdama ėmė tvarkyti stalą. Lėkštes — į kriauklę. Katalogą — į maišą su makulatūra. Sąsiuvinį su skaičiais ir pastabomis „spinta čia“, „Daivai sulankstoma lova“ — ten pat.
Ji dar atvertė vieną lapą ir perskaitė kelias eilutes. „Tomas vėliau su ja pasikalbės švelniai.“ „Jei užsispirs — spausti per šeimą.“ Rūta net prunkštelėjo.
— Švelniai. Na žinoma. Net susigraudinau.
Telefonas vėl pyptelėjo. Žinutė nuo Tomo: „Tu perlenkei. Mama verkia.“
Rūta greitai surinko atsakymą: „Tegu neverkia. Tegu ieško tetai Daivai būsto ir naujos ruletės.“
Atsakymas atėjo beveik tuoj pat: „Tu tyčiojiesi?“
Ji parašė: „Ne. Tiesiog pirmą kartą po ilgo laiko kalbu tiesiai.“
Tada atidarė pokalbį su drauge Egle ir išsiuntė: „Jeigu šiandien nieko neužmušiau žodžiu, vadinasi, tai jau mano asmeninis augimas.“
Eglė atrašė po pusės minutės: „Dirbu iki devynių. Bet detalių noriu jau dabar. Ką išvarei?“
Rūta nufotografavo tuščią stalą, languotą tašę prie durų ir parašė: „Vyrą, anytą ir tetą-desantą. Atėjo dalytis mano buto.“
Eglė tuoj pat paskambino vaizdo skambučiu.
— Taip, — tarė ji vietoj pasisveikinimo. — Suk kamerą. Noriu apžiūrėti mūšio lauką.
Rūta nukreipė telefoną į virtuvę.
— Čia buvo jų štabas. Šitoje vietoje dorota višta. Va čia braižė, kur mane patogiau suspausti. O čia, matyt, planavo giminių išsilaipinimą.
Eglė švilptelėjo.
— Klausyk, čia jau ne įžūlumas. Čia buitinis buto užgrobimo spektaklis.
— Aš irgi maždaug taip pagalvojau.
— O Tomas ką?
— Sėdėjo ir linksėjo. Vangiai, bet užtikrintai. Kaip kambarinis augalas, kuris staiga nusprendė tapti notaru.
Eglė nusikvatojo.
— Ne, nu tu moki. Ir kas dabar?
— Kas dabar? Keičiu spyną. Surenku likusį jo šlamštą. Patikrinu, ar nenugvelbė dokumentų. O paskui, matyt, sėdėsiu ir bandysiu suvokti, kad oficialiai tapau blogiausia metų marčia.
— Užtat nominacijoje „neleido savęs apmulkinti“ tau priklauso auksas.
Rūta pirmą kartą tą vakarą nuoširdžiai nusišypsojo.
— Žinai, kas šlykščiausia?
— Kas?
— Aš juk visai nenustebau.