Atrodė, lyg būčiau tai žinojusi seniai, tik labai tvarkingai apsimetinėjusi, kad nieko nematau. Visi tie jo sakiniai: „Mama tik jaudinasi“, „Tu per jautriai reaguoji“, „Kam iš musės darai dramblį“. O pabaigoje paaiškėja, kad mama jau mintyse sustatė baldus mano bute.
— Nes jie tikrino, kiek gali tave spausti, — ramiai tarė Eglė. — Ir ilgą laiką jiems sekėsi. Tu nurydavai.
— Taip. Vis bijojau pasirodyti kieta. Nemoteriška. Ne tokia, kokios reikia. O šiandien pažiūrėjau į tą vyniotinį riebiame padaže ir pagalvojau: eikit jūs visi velniop.
— Puikus nušvitimo taškas.
— Beveik religinė patirtis.
Eglės balsas staiga pasidarė rimtesnis.
— Tik, prašau, dabar neatsitrauk. Tuoj prasidės: „pakalbėkim“, „mama persistengė“, „tu ne taip supratai“, „mes norėjom gero“. Jie tave mėgins išjudinti iš vietos.
— Jau mėgina.
— Neužkibk. Ir spyną keisk tuoj pat. Šiandien.
— Meistras ateis po valandos. Jau susiradau.
— Štai čia jau mano auklėjimas.
Baigusi pokalbį Rūta nuėjo į virtuvę, pastatė virdulį, bet po akimirkos persigalvojo ir užsiplikė kavos. Stiprios, karčios, be jokio cukraus. Atsisėdo ant palangės, gurkštelėjo ir kaip tik tada vėl suskambo durų skambutis.
Ji net nesukrutėjo iš išgąsčio. Priėjusi prie durų jų neatidarė, tik paklausė:
— Kas ten?
— Rūta, čia aš, — pasigirdo Tomo balsas. — Atidaryk. Pasikalbėkim kaip žmonės.
— Kaip žmonės galima ir telefonu. Čia šiandien jau pakankamai nežmoniškų dalykų įvyko.
— Aš be mamos.
— Sveikinu.
— Ne laikas juokauti.
— O aš ir nejuokauju.
— Man reikia daiktų. Ne viską pasiėmiau.
— Rytoj.
— Ten mano dokumentai.
— Kokie konkrečiai?
— Teisės. Pasas. Kortelė.
Rūta trumpam nutilo. Tada atidarė prieškambario spintelę, ištraukė juodą jo aplanką ir pasakė:
— Gerai. Atsitrauk nuo durų.
Ji pravėrė duris tiek, kiek leido grandinėlė, iškišo aplanką ir tuoj pat vėl užtrenkė.
— Viskas?
— Rūta, čia kas dabar per cirkas?
— Pamirštų daiktų išdavimo punktas. Dirba iki dvidešimt antros valandos nulis nulis.
— Tu man net kalbėti neleidi.
— O tu nė karto nesugebėjai manęs apginti. Esame lygūs.
— Tavęs niekas nelietė!
— Mano butą dalijotės. Man to užtenka.
— Mama tiesiog užsivedė.
— Mama užsivedė ne vakar. Tiesiog anksčiau dar bent nusiaudavo batus.
Už durų stojo tyla. Po kelių sekundžių Tomas prabilo jau kitu tonu — pavargusiu, piktu, be jokio švelnumo:
— Tu rimtai manai, kad be manęs tau bus geriau?
— Jau yra.
— Ką tu išvis supranti apie šeimą?
— Šiandien paaiškėjo, kad daugiau negu tu.
Jis trenkė delnu į duris.
— Tu išprotėjai.
— Atsargiau, — visiškai ramiai pasakė Rūta. — Kaip pats mėgsti priminti, tai ne tavo.
Tomas pro dantis nusikeikė ir nuėjo.
Kai po keturiasdešimties minučių atvyko meistras keisti spynos, Rūta neištvėrė ir papasakojo jam pusę vakaro istorijos. Vyras klausėsi, kraipydamas galvą, o tuo pat metu mikliai keitė cilindrą.
— Žinot, — galiausiai tarė jis, — per paskutinį pusmetį jūs jau šešta tokia.
— Kokia prasme?
— Pačia tiesiausia. Tai vyras mamą atsiveda, tai žmona brolį, tai visa giminė staiga nusprendžia, kad svetimas butas yra bendras šeimos turtas. Aš jau rimtai galvoju vizitines korteles užsisakyti: „Keičiame spynas po giminaičių praregėjimų“.
Rūta nusijuokė taip netikėtai net sau pačiai, kad akyse pasirodė ašaros.
— Atsiprašau.
— Nėra už ką. Tokiais atvejais juokas sveikas. Kitaip lieka tik keiksmai.
— Keiksmai irgi sveika.
— Sutinku, — labai rimtai linktelėjo meistras.
Kai durys pagaliau užsidarė jau su nauja spyna, Rūta nuėjo į kambarį, prisėdo ant sofos ir apsidairė. Ant komodos vis dar stovėjo rėmelis su jų vestuvine nuotrauka. Tomas joje šypsojosi plačiai, užtikrintai, beveik gražiai. Rūta paėmė rėmelį į rankas.
— Na va, — garsiai sumurmėjo ji. — Nuotraukoje visi tokie padorūs.
Telefonas sucypsėjo. Šį kartą atėjo ilga žinutė nuo Janinos:
„Tu griauni šeimą dėl savo godumo. Tomas dėl tavęs viską darė, o tu parodei tikrąjį veidą. Nemanyk, kad žmonės nesužinos tiesos.“
Rūta perskaitė, prunkštelėjo ir atrašė:
„Tiesą galite pradėti nuo vyniotinio, tetos Daivos ir frazės apie dovanojimo sutartį. Labai įtikinama pradžia.“
Po sekundės ekrane pasirodė šokinėjantys taškeliai — Janina rašė atsakymą. Rūta nelaukė. Tiesiog nutildė jos kontaktą.
Tada atidarė spintą, ištraukė didelę dėžę ir pradėjo krauti į ją viską, kas dar buvo likę Tomo. Skustuvas, šortai, senas džemperis, dušo želė, du diržai, įkroviklis, kurio jis amžinai ieškodavo, ausinės be antgalių, kažkodėl trys tuščios piniginės ir krūva neaiškių laidų — tikras vyriško chaoso muziejus.
— Štai čia, — burbėjo Rūta, — neįkainojamas turtas. Dėl jo, žinoma, ir reikėjo reikalauti dovanojimo sutarties. Ypač dėl maišelio su laidais. Be jo juk šeima ne šeima.
Ji staiga suprato, kad neverkia. Nė vienos ašaros. Tik pyktis, palengvėjimas ir kažkoks beveik nepadorus laisvės pojūtis.
Eglė vėl parašė: „Na?“
Rūta atsakė: „Spyną pakeičiau. Vyras prie durų zyzė, bet dabar jau būtuoju laiku.“
Eglė: „Didžiuojuosi. Tik rytoj nesuminkštėk.“
Rūta pažvelgė į dėžę su Tomo daiktais ir lėtai surinko atsakymą:
„Per vėlu minkštėti. Šiandien pernelyg aiškiai pamačiau, su kuo gyvenau.“
Ji atsistojo, nunešė dėžę į prieškambarį ir pastatė prie durų. Paskui grįžo į virtuvę, nuvalė stalą, nuėmė staltiesę ir numetė ją į skalbinių krepšį. Atidarė langą. Vakaro oras įsiveržė į butą, ir kartu su juo, rodos, galutinai išsisklaidė tas lipnus šeimyninis tvaikas.
Ant palangės gulėjo Tomo pamirštas automobilio raktų pakabukas. Rūta pavartė jį tarp pirštų, šyptelėjo ir padėjo ant dėžės viršaus.
— Rytoj pasiimsi, gyvenimo šeimininke.
Tada ji dar kartą išsivirė kavos, atsisėdo prie lango ir pirmą sykį per labai ilgą laiką pajuto, kad namuose iš tiesų tylu. Ne todėl, kad juose nieko nėra. O todėl, kad daugiau niekas už ją nenuspręs, kur jai gyventi, ką kęsti ir kiek vietos jos gyvenime gali užimti svetimi krepšiai.
Ir tas jausmas pasirodė brangesnis už bet kokius kvadratinius metrus, šeimos šūkius ir vyrus, kurie pernelyg ilgai painiojo meilę su patogumu.