— Sakau, išeikite iš mano buto, — pakartojo Eglė, šįkart jau garsiau. Jos balsas buvo kietas, be jokio virpesio. — Tuoj pat. Susirinkite daiktus ir išeikite.
Virtuvę užgulė tokia tyla, kad ji net spengė ausyse. Ona išblyško, Antanas sutrikęs kelis kartus sumirksėjo, o Mantas stovėjo pravėręs burną, lyg protas niekaip nepajėgtų priimti to, kas vyksta.
— Tu negali taip… — nepatikliai pradėjo Ona.
— Galiu, — nukirto Eglė, žiūrėdama jai tiesiai į akis. — Tai mano butas. Mano nuosavybė. Ir nuo šios akimirkos aš nebeleisiu niekam čia man nurodinėti.
Ji apsisuko ir tvirtu žingsniu nuėjo į svetainę, kurioje buvo įsikūrę uošviai. Nieko nelaukdama ėmė rinkti jų daiktus. Kiekviena sekundė atrodė ištįsusi iki begalybės, bet sustoti ji nebegalėjo.
— Egle, baik! — Mantas čiupo ją už rankos. Jo balsas skambėjo taip, tarsi jis pats būtų pasimetęs vaikas, nesuprantantis, kodėl griūva įprastas pasaulis. — Tu negali taip elgtis su mano tėvais!
— Galiu, — Eglė išplėšė ranką iš jo pirštų ir sukando dantis, kad viduje kylantis pyktis neišsiveržtų riksmu. — O jeigu tau tai nepriimtina, gali keliauti kartu su jais.
— Ką?! — Mantas atšoko per žingsnį. — Tu ir mane išmeti?
— Ne, — Eglė papurtė galvą. — Aš tau leidžiu pasirinkti. Arba lieki čia su manimi ir gerbi mano taisykles, arba išeini su savo tėvais.
— Nedėkingoji! — sušuko Ona, įžeistai sučiaupdama lūpas. — Mes tau iš geros širdies tiek darėme, o tu…
— Jūsų daiktai jau surinkti, — pertraukė ją Eglė. — Turite penkias minutes palikti butą.
— O jei ne? — Ona primerkė akis, lūpose pasirodė pašaipi grimasa.
— Tada kviesiu policiją, — ramiai atsakė Eglė. Jos žvilgsnis nė kiek nesuvirpėjo. — Patikėkite, man užteks ryžto parašyti pareiškimą dėl neteisėto buvimo mano namuose.
— Mantai! — suklykė Ona ir įsikibo sūnui į ranką. — Na, daryk ką nors!
Tačiau Mantas tik stovėjo lyg įkastas. Jo akys lakstė nuo žmonos prie tėvų ir atgal, o veide aiškiai matėsi panika. Tokio pasirinkimo jam dar niekada nebuvo tekę daryti.
— Laikas jau eina, — Eglė pažvelgė į laikrodį. Dabar jos balse nebeliko to ankstesnio nuovargio.
Ona jau pravėrė burną naujam puolimui, bet Antanas staiga paėmė ją už delno. Jo balsas buvo tylus, tačiau neįprastai tvirtas:
— Eime, Ona. Čia mūsų nelaukia.
— Kaip tai nelaukia?! — pasipiktino ji, veidas persikreipė iš nuoskaudos. — Su giminėmis taip nesielgiama! Mantai, pasakyk bent ką nors!
Mantas mindžikavo vietoje, tarsi nežinotų, į kurią pusę bėgti. Jis vengė Eglės žvilgsnio, ir tai jai sukėlė dar blogesnę nuojautą, bet kitaip jis, regis, nemokėjo.
— Egle, gal nereikia taip griežtai… Gal galime ramiai pasikalbėti…
— Kalbėtis nebėra apie ką, — atsakė ji tokiu tvirtumu, lyg net buto sienos būtų stojusios jos pusėn. — Sprendimą jau priėmiau.
Ona ir Antanas, paniurę ir staiga tarsi susenę, tylomis susirinko likusius daiktus ir pajudėjo durų link. Prie slenksčio Ona dar kartą atsigręžė, vis dar tikėdamasi, kad sūnus persigalvos. Jos akyse blizgėjo ašaros.
— Mantuk, tu juk mūsų čia nepaliksi?
Mantas stovėjo lyg prislėgtas nematomos naštos ir bejėgiškai išskėtė rankas.
— Mama, aš… pabandysiu pasikalbėti su Egle. Gal ji nurims.