Kai durys už Onos ir Antano nugarų tyliai spragtelėjo, bute liko tokia slogi tyla, lyg prieš audrą. Oras atrodė sutirštėjęs. Mantas atsisuko į žmoną, o jo žvilgsnyje buvo tiek neatsakytų klausimų, kad Eglei akimirką suspaudė gerklę. Vis dėlto ji susitvardė.
— Klausyk, aš tikrai nenorėjau, kad viskas baigtųsi taip, — prabilo jis nedrąsiai. — Tiesiog mano tėvams buvo sunku… tas remontas…
— Koks dar remontas, Mantai? — Eglė pažvelgė į jį pavargusiomis akimis. — Jie jo net nepradėjo. Tavo tėvai paprasčiausiai nusprendė įsikurti mano namuose taip, lyg užimtų tvirtovę. O tu jiems leidai.
— Nekalbėk taip! — išsprūdo Mantui, tarsi jos žodžiai būtų kirtę per gyvą vietą. — Jie nenorėjo nieko blogo. Jiems tik atrodė, kad visiems būtų patogiau gyventi kartu.
— Visiems? — Eglė lėtai atsisėdo ant sofos, lyg iš jos būtų ištekėjusios paskutinės jėgos. — Tau? Jiems? O apie mane bent kas nors pagalvojo?
Mantas prisėdo šalia ir ištiesė ranką, mėgindamas suimti jos delną, tarsi tai būtų paskutinis siūlas, galintis juos dar sulaikyti. Tačiau Eglė viduje jau buvo atsitraukusi per toli.
— Egle, prašau… viską dar galime atitaisyti. Aš pasikalbėsiu su tėvais, paaiškinsiu…
— Ne, Mantai, — jos balsas buvo beveik tylus, bet toks tvirtas, kad vyras sustingo. — Atitaisyti jau nebėra ką. Aš paduosiu prašymą skyryboms.
— Ką?! — Mantas pašoko nuo sofos, išplėtęs akis, lyg po kojomis jam būtų prasivėrusi žemė. — Dėl tokios smulkmenos?
— Smulkmenos? — Eglė karčiai šyptelėjo. Jos balse suskambo šaltis, kuriame buvo daugiau skausmo nei pykčio. — Tu vadini smulkmena tai, kad leidai savo tėvams šeimininkauti mano namuose? Kad nė karto nestojai mano pusėn? Tu žinojai, kad jie ketina likti čia visam laikui, ir tylėjai. Tai ne klaida, Mantai. Tai išdavystė.
Kitą rytą Eglė nuėjo į teismą. Jos rankos nedrebėjo, nes sprendimas jau buvo galutinai subrendęs. Grįžusi namo ji nepajuto nei baimės, nei gailesčio. Tik keistą tuštumą ir kartu lengvumą, lyg nuo pečių būtų nuimta sunki, dusinanti antklodė.
Mantas dar kurį laiką blaškėsi tarp jos ir savo tėvų. Jis ateidavo, stovėdavo tarpduryje su gėlėmis rankose, atrodydamas kaip žmogus, įsikibęs į seną, blogą įprotį. Tai buvo nevykęs bandymas apsimesti, kad dar yra ką gelbėti.
— Aš viską supratau, Egle, — kartojo jis. — Prašau, pabandykime iš naujo.
Tačiau Eglė liko nepajudinama.
— Ne, Mantai. Tu pasirinkai savo kelią. Aš renkuosi savąjį.
Po skyrybų jos gyvenimas tarsi pagaliau įkvėpė oro. Eglė pradėjo lankyti baseiną, pakeitė šukuoseną, atnaujino garderobą. Net su draugėmis pakėlė taurę — anksčiau to nedrįsdavo, nes jai vis atrodydavo, kad Onos priekaištingas žvilgsnis kybo kažkur virš stalo. Dalykai, apie kuriuos ji ilgai svajojo, bet vis atidėliojo, staiga tapo tikri.
Vieną vakarą, sėdėdama fotelyje su knyga rankose, Eglė netikėtai suprato, kad nebeatsimena, kada paskutinį kartą jautėsi tokia gyva.
— Laisvė, — tyliai ištarė ji, apžvelgdama savo jaukų, ramų butą. — Štai kas iš tikrųjų svarbu.
Tą akimirką suzvimbė telefonas, išplėšdamas ją iš minčių. Žinoma, ekrane vėl švietė Onos vardas.
Eglė pažiūrėjo į skambutį, bet neatsiliepė. Tiesiog ištrynė numerį. Pirštai nė kiek nesudrebėjo. Tai jau nebebuvo jos istorija ir nebe jos skausmas.
Prieš ją vėrėsi naujas gyvenimas. Toks, kuriame niekas neįsiverš į jos erdvę nepakviestas. Toks, kuriame ji pati spręs, su kuo dalytis namais, kam atverti duris ir kuo pasitikėti. Ir dabar jai tai buvo svarbiausia.