Galvoje mintys sukosi viena už kitą baisesnės.
„Jam kažkam prireikė pinigų…
Vadinasi, visą laiką gyveno pas mane, verkšleno, kad neturi nė cento, o pats kaupė… Mano sąskaita laikėsi…
Ir kas gi ta svarbiausia moteris jo gyvenime?“
Nuo įsiūčio Rasai akyse susikaupė ašaros. Kūną purtė nervinis drebulys. Nuo vidurnakčio iki ketvirtos ryto ji vartėsi, kankinama nerimo ir pykčio. Užmigti pavyko tik paryčiais, todėl atsibudo jau gerokai po pietų.
„Kad su juo skirsiuosi, čia net nėra ką svarstyti. Bet pirmiausia turiu išsiaiškinti, ką tas mulkis nuo manęs slepia. Mantas sakė, kad rytoj perves pinigus. Vadinasi, rytoj ir sužinosiu, kam“, — nusprendė Rasa ir nuėjo į dušą.
Visą likusią dieną ji tvarkė namus, sukosi buityje ir elgėsi taip, tarsi nieko nebūtų nutikę. Vakare, kai vyras grįžo iš tėvų, Rasa sąmoningai nerodė nė menkiausio įtarimo. Sprendimas skirtis jos galvoje jau buvo tvirtas kaip akmuo, tačiau išoriškai ji išliko rami.
Pirmadienį, atšaukusi visus savo planus ir sulaukusi, kol Mantas išvažiuos į darbą, Rasa tyliai išsekė jam iš paskos. Išvakarėse ji buvo nusipirkusi mažą sekiklį, atrodantį kaip pakabukas, ir nepastebimai įdėjo jį į vyro rankinę.
Ji išsikvietė taksi ir liepė vairuotojui laikytis atokiau, bet nepamesti Mantui pėdsakų. Iš pradžių vyras užsuko į banką, o paskui nuvažiavo prie administracinio pastato. Rasa liko automobilyje ir stebėjo įėjimą. Ji net amo neteko, kai po kelių minučių į tą patį pastatą įžengė ir Elena.
„Štai kaip. Motina irgi viską žino. Dengia jo reikalus. Puiki šeimynėlė… Na, palaukit, dar pamatysit. Tik ką jie ten veikia?“ — sutrikusi Rasa žvelgė į pastato duris.
Kai Mantas su Elena pagaliau išėjo, ji dar kelias minutes palaukė, o tada pati patraukė vidun.
„Spaustuvė, šokių studija…“ — akimis bėgo per įmonių iškabas.
„Langų prekyba — ne. Vestuvių planavimas — irgi ne. Vertimų biuras — vargu…“ — pusbalsiu skaitė pavadinimus ir iškart atmesdavo netinkančias versijas.
„Modelių agentūra — tikrai ne. Fotostudija irgi nelabai…“
— Ponia, gal jums kuo nors padėti? — prie jos priėjo apsaugos darbuotojas.
— Mano vyras ką tik čia buvo su savo mama. Jie paliko dokumentą, o mane atsiuntė jį paimti, — akimirksniu sumelavo Rasa, pasikliaudama tuo, kas pirmiausia šovė į galvą.
— Jie lankėsi pas nekilnojamojo turto vystytojus. Jums reikėtų pardavimo skyriaus. Duokite asmens dokumentą, tuoj išrašysiu leidimą, — mandagiai paaiškino apsaugininkas.
Rasos pavardė sutapo su vyro, todėl niekam nekilo nė menkiausio įtarimo. Apsaugininkas ją įleido ir nurodė, kur eiti.
— Laba diena. Čia buvo mano vyras su mama. Jis paprašė, kad paimčiau dokumentų kopiją. Gal galėtumėte atspausdinti? — įėjusi į reikiamą kabinetą prisistatė Rasa.
— Taip, žinoma, — maloniai atsakė darbuotoja, netrukus atspausdino popierius ir tvarkingai sudėjo juos į aplanką.
Laukdama taksi, Rasa drebėdama vartė dokumentus.
Trijų kambarių butas naujame gyvenamajame komplekse Vilniuje. Aštuoniasdešimt kvadratinių metrų. Sumokėtas pradinis įnašas. Namas bus baigtas po pusmečio. Butas registruojamas Elenos vardu.
„Vadinasi, štai kur keliavo jų pinigai, kol aš jiems padėjau… Mantui, matai, trūksta, bet mamytei butui lėšų atsirado!“ — Rasa taip stipriai suspaudė aplanką, kad net sulinko jo kraštai.
Atvažiavus automobiliui, ji liepė vežti už miesto, pas vyro brolį.
„Šimtas procentų, jokio remonto ten nėra. Tiesiog reikėjo kuo greičiau įmokėti didelę sumą už tą butą“, — sėdėdama ant galinės sėdynės Rasa žiūrėjo į gražias naujo kvartalo vizualizacijas.
„Taigi jie sumokėjo keturiasdešimt tūkstančių eurų. Vargšai giminaičiai, ką ir besakyti… Aš duodu jiems pinigų pragyvenimui, kad pagerinčiau jų gyvenimą, o jie…“ Žodžiai tiesiog užstrigo gerklėje.
— O, Rasa, iš kur tu čia? — Manto brolis Tomas sutrikęs šyptelėjo, pamatęs ją prie vartų.
— Labas. Važiavau pro šalį, o telefonas išsikrovė. Vairuotojas neturi įkroviklio, o tavo namas kaip tik pakeliui, — žaibiškai sugalvojo pasiteisinimą Rasa. — Gal galėčiau pas tave truputį pasikrauti?
— Žinoma, užeik, — Tomas atidarė vartelius.
„Štai ir įrodymas…“ — Rasa akimis perbėgo per sutvarkytą, jaukiai įrengtą namą.
— Tomai, Elena minėjo remontą, — atsargiai prakalbo ji. — Aš supratau, kad jis jau baigtas.