— Taip, dar pernai viską sutvarkėme, — linktelėjo Tomas. — Liko tik trečias aukštas, bet ten nėra skubos. Kada nors pasikviesiu draugą, greitai užbaigsime. O svetainę matei? Pažiūrėk, kaip gražiai išėjo!
Rasa daugiau nebeklausė. Jai pakako.
„Na ką, Mantai, dabar tau galas“, — sukandusi dantis pagalvojo ji, skubėdama atgal į miestą. — „Ištisus metus naudojaisi manimi… Šito aš tau neatleisiu.“
Grįžusi į butą, Rasa nesiblaškė. Ji atidarė spintą ir, nežiūrėdama į jokius prisiminimus, sugrūdo Manto daiktus į du lagaminus. Tada telefone įsijungė programėlę ir patikrino, kur yra vyras. Žemėlapyje švietė gerai pažįstamo Vilniaus restorano pavadinimas.
Rasa iškvietė taksi, įkėlė lagaminus į bagažinę ir nuvažiavo ten. Abejonių nebeliko nė kruopelytės. Pro didelius langus ji aiškiai matė: Mantas su Elena linksmai sėdėjo prie stalo ir, regis, šventė sėkmingą sandorį.
Į restoraną Rasa įėjo tiesiai, net nestabtelėjusi prie įėjimo. Padavėjai dar bandė ją sulaikyti, kažką suglumę šaukė, bet ji jau stūmė du lagaminus per salę. Priėjusi prie jų stalo, moteris staigiai sustabdė lagaminus taip, kad ratukai trinktelėjo į grindis.
— Rasa? Tu? Kas čia dabar? — Mantas pakėlė akis ir akimirksniu išbalo.
Ji nieko neaiškino. Iš rankinės ištraukė buto pirkimo dokumentų kopijas ir šveitė jas ant stalo. Popieriai nuslydo tiesiai į sriubos lėkštę. Brangus jūros gėrybių patiekalas išsiliejo per kraštus: riebus sultinys aptaškė baltą Elenos palaidinę, o stambi krevetė nusirito ant Manto kelnių.
Rasa norėjo pasakyti, kad jie visiškai prarado protą. Tačiau viduje sukilo toks pyktis, kad žodžiai išsprūdo gerokai aštresni.
Ji pratrūko garsiai, be jokio mandagumo. Per visą salę nuaidėjo jos keiksmai, o prie aplinkinių staliukų sėdėję žmonės sustingo su šakutėmis rankose. Niekas nebevalgė — visi žiūrėjo į skandalą.
— Valkata. Išlaikytinis. Išdavikas, — metė ji Mantui į veidą. — Visus metus gyvenai mano sąskaita! Apsimetei, kad tau sunku, kad pinigų nėra, o pats tuo metu pirkai butą savo motinai.
Tada ji lėtai pasuko galvą į Eleną.
— O jūs? Jūs tiesiog siurbėlė. Aš daviau pinigus, nors būtų buvę galima imti paskolą. Labai abejoju, kad jūsų sūnelis per metus pats būtų sukrapštęs keturiasdešimt tūkstančių eurų.
Rasa mostelėjo ranka į salę, tarsi visi ten sėdintys būtų tapę jos liudininkais.
— Skalbimo mašiną jai pirkau aš. Žiemines padangas mano vyrui — irgi aš. Atostogas apmokėjau aš. Telefoną šitam nevykėliui, kompiuterį, drabužius — viską nupirkau aš.
Ji vėl įsmeigė akis į Mantą.
— O jis visą tą laiką melavo, kad darbe nesiseka. Prašinėjo pinigų, vaidino nuskriaustą, o pats tyliai kaupė. Tikras žiurkėnas… ne, dar blogiau.
Mantas pravėrė burną, Elena taip pat puolė kažką sakyti, bet Rasa pakėlė balsą taip, kad abu nutilo.
— Tylos! Aš dar nebaigiau.
Ji atsitiesė, įkvėpė ir ištarė aiškiai, kad girdėtų ne tik jie, bet ir pusė restorano:
— Mantai, mes skiriamės. Susirasiu geriausią advokatą mieste ir atsiimsiu iš tavęs viską, ką iš manęs išlupai. Tavo daiktai — šituose dviejuose lagaminuose.
Ji koja stumtelėjo vieną lagaminą, ir šis atsirėmė į Manto kėdę.
— Ir jeigu mėginsi man skambinti, sekti mane ar bent per metrą prieiti, labai pasigailėsi. Man nesvarbu, kad esi vyras ir už mane stambesnis. Su moterimis taip nesielgiama. Niekada. Nė vienam pasaulio vyrui taip negalima. O tau — tuo labiau.
Rasa sunkiai iškvėpė, lyg kartu su oru būtų paleidusi paskutinį likusį prisirišimą.
— Vakarienė baigta.
Ji paėmė sriubos lėkštę ir šliūkštelėjo likutį Mantui ant marškinių. Tada, pakėlusi galvą, apsisuko ir išėjo iš restorano, kuriame staiga įsivyravo tokia tyla, kad buvo girdėti tik kažkur tolumoje skambtelėjęs šaukštelis.
Rasa ir Mantas išsiskyrė. Jos pasamdytas advokatas pasirodė esąs toks stiprus specialistas, kad Manto tėvui teko parduoti automobilį, jog būtų galima padengti priteistas išlaidas.
Mantas grįžo gyventi pas tėvus. Dabar jis uoliai ieško naujos moters — paklusnios, pasiturinčios ir pasirengusios rūpintis ne tik juo, bet ir visa jo šeima. Paskolos įmokos juk pačios neištirpsta, o mokėti jas reikia ilgai. Tik kol kas jam nepasisekė rasti tokios patikimos aukos.
Po pusmečio Rasa sutiko kitą vyrą — brandų, sėkmingą ir savarankišką. Jis ja rūpinosi taip, kaip ji anksčiau nė nebūtų drįsusi svajoti. Vėliau Rasa susilaukė dukters. Kalbama, kad dabar ji gyvena laimingoje santuokoje.
Kai viena draugė neseniai paklausė apie Mantą, Rasa tik šyptelėjo ir atsakė:
— Nė vienas žmogus mūsų gyvenime neatsiranda šiaip sau. Vieni atneša džiaugsmą, kiti užgrūdina charakterį.
Ji trumpam nutilo, o paskui pridūrė:
— Kantrybė, žinoma, yra gražus dalykas. Bet gyvenimas per trumpas, kad ilgai kentėtum tai, kas daro tave nelaimingą.