Tomas sėdėjo įsmukęs į fotelį ir bukai žiūrėjo į mirgantį televizoriaus ekraną. Eglė tyliai nukraustinėjo stalą, stengdamasi net nepasukti akių į vyro pusę.
Galiausiai Tomas neištvėrė:
— Kam reikėjo viso to prie mano motinos?
Eglė padėjo lėkštę į kriauklę ir atsisuko.
— O kam tavo motinai kištis į mūsų gyvenimą?
— Egle, aš suprantu, kad tu pavargusi. Bet taip elgtis negalima…
— Ko negalima? Pasakyti tiesos? Tomai, aš daugiau nebegaliu. Kiekvieną mėnesį tas pats: tai tavo mamai kažko prireikia, tai Rasai staiga bėda.
Tomas pakilo iš fotelio ir priėjo arčiau.
— Tai laikina. Aš susirasiu normalų darbą, viskas susitvarkys…
— Kada? Kada tu jį susirasi, tą „normalų“ darbą? Ir kiek laiko jame išbūsi? Mėnesį? Du?
Vyro akyse šmėstelėjo įsižeidimas.
— Vadinasi, tu manimi visiškai netiki?
Eglė sunkiai atsisėdo ant kėdės, lyg staiga būtų pritrūkusi jėgų.
— Aš pavargau, Tomai. Pavargau tikėti. Pavargau laukti. Pavargau tempti viską viena.
Tą naktį miegas jos taip ir neaplankė. Ji gulėjo tamsoje, žiūrėjo į lubas ir mintyse vartė savo gyvenimą. Trisdešimt dveji metai. Septyneri iš jų — santuokoje. O kas toliau? Dar septyneri metai darbo už du? O jei įskaičiuotų nuolatinius jo giminaičių „pasiskolinimus“, tai gal net už tris?
Ryte Eglė atsikėlė jau apsisprendusi. Per pusryčius ji ramiai pasakė:
— Tomai, mums reikia rimtai pasikalbėti.
Jis įtariai pažvelgė į žmoną.
— Apie ką?
— Apie pinigus. Apie tavo šeimą. Ir apie mus.
Eglė ištraukė lapą, kurį buvo prirašiusi iš vakaro. Ten buvo surašytos visos jo artimųjų „skolos“.
— Žiūrėk. Per pastaruosius dvejus metus tavo mama „pasiskolino“ tūkstantį du šimtus eurų. Rasa — tūkstantį aštuonis šimtus. Iš viso trys tūkstančiai. Trys tūkstančiai eurų, Tomai. Tai ne smulkmena.
Tomas įsmeigė akis į sąrašą, ir jo veidas pamažu niaukėsi.
— Iš kur tu ištraukei šituos skaičius?
— Aš juos fiksavau. Kiekvieną eurą. Ir žinai, kiek jie grąžino? Nė cento.
— Egle, bet giminėms irgi gali būti sunku…
— Visiems būna sunku. Tik kodėl už jų sunkumus turiu mokėti aš? Kodėl mano tėvai, net kai jiems tikrai reikia pagalbos, dar dešimt kartų pagalvoja prieš paskambindami, o tavo artimieji reikalauja pinigų taip, lyg tai būtų jų teisė?
Tomas tylėjo. Eglė kalbėjo toliau, nebeleisdama sau sustoti:
— Aš priėmiau sprendimą. Nuo šiol tavo giminaičiams — nė vieno euro. Jeigu dar kartą paimsi pinigus iš mūsų biudžeto be mano sutikimo, aš paduosiu skyryboms.
Tomas išbalo.
— Tu… tu juokauji?
— Niekada gyvenime nekalbėjau rimčiau. Tomai, aš tave myliu. Bet tavo šeimos melžiama karve daugiau nebūsiu.
Jis staigiai pašoko nuo stalo.
— Tai čia ultimatumas?
— Vadink kaip nori. Man gana.
Tomas išlėkė iš virtuvės, o po akimirkos trenkė lauko durimis. Eglė liko sėdėti prie stalo ir žiūrėjo pro langą į lietų, kuris ką tik pradėjo pilti.
Po valandos paskambino Rasa. Eglė neatsiliepė. Netrukus skambino Ona. Ir jos skambutį ji paliko be atsako. Vakare Tomas grįžo namo piktas ir apsvaigęs nuo alkoholio.
— Gavai, ko norėjai? — metė jis vos įžengęs pro duris. — Mano motina ligoninėje, sesuo isteriškai verkia!
— Tai jų problemos, — ramiai atsakė Eglė.
— Tu… tu tiesiog savanaudė!
— Galbūt. Bet savanaudė, kuri pati sprendžia, ką daryti su savo pinigais.
Tomas žengė arčiau žmonos.