— Manai, be tavęs neišsiversiu? — jo balsas buvo žemas, įsitempęs. — Įsivaizduoji, kad esi nepakeičiama?
Eglė nė nemirktelėjusi atlaikė jo žvilgsnį.
— Pabandyk. Tik priminsiu, jeigu pamiršai: šis butas priklauso man.
Kelios kitos dienos virto tyliu karu. Tomas demonstratyviai su ja nesikalbėjo, naktimis gulėdavo ant sofos, vaikščiojo po namus taip, lyg Eglės apskritai nebūtų. Jo artimieji skambino po kelis kartus per dieną, tačiau ji nebekėlė ragelio.
Penktadienio vakarą, grįžusi po darbo, Eglė bute rado Oną ir Rasą. Abi moterys sėdėjo virtuvėje, o Tomas stovėjo prie lango, įsmeigęs akis į kiemą.
— Na ir susirinkimas, — sausai tarė Eglė, pasidėjusi rankinę. — Dažnai mano namuose rengiate pasitarimus be kvietimo?
— Egle, mes atėjome pasikalbėti, — pradėjo Ona, stengdamasi kalbėti ramiai.
— Klausau.
— Tu ardai šeimą! — neištvėrė Rasa. — Dėl kažkokių pinigų!
Eglė trumpai nusijuokė, bet tame juoke nebuvo nė lašo linksmumo.
— Kažkokių? Rasa, per dvejus metus iš mūsų biudžeto tu ištraukei beveik penkis šimtus eurų. Tai mano „kažkokie“ pinigai.
— Aš juk grąžinsiu!
— Kada? Pasakyk konkrečią dieną.
Rasa sutriko, jos žvilgsnis nubėgo į šalį.
— Na… kai galėsiu…
— Vadinasi, niekada. Tau trisdešimt dveji, Rasa. Eik dirbti.
— Aš turiu vaikų!
— Ir kas iš to? Tūkstančiai moterų augina vaikus ir vis tiek dirba. O tu sėdi broliui ant sprando. Tiksliau — ant mano.
Ona staigiai pakilo nuo kėdės.
— Kaip tu drįsti taip kalbėti? Mes esame Tomo šeima!
— O aš esu Tomo žmona! — Eglė taip pat atsistojo. — Ir aš daugiau nebeišlaikysiu sveikų, suaugusių žmonių, kurie nenori prisiimti atsakomybės už savo gyvenimą.
— Tomai, pasakyk ką nors! — Ona atsisuko į sūnų. — Tu girdi, kaip ji su mumis elgiasi?
Tomas ilgai tylėjo. Jis vis dar žiūrėjo pro langą, tarsi ten būtų galėjęs rasti atsakymą. Galiausiai sunkiai atsiduso.
— Mama, Rasa, važiuokit namo. Mums su Egle reikia pasikalbėti dviese.
Kai durys už jo artimųjų užsidarė, bute liko slogi tyla. Tomas atsisėdo priešais žmoną, kurį laiką trynė delnais veidą.
— Gal tu ir teisi, — pagaliau ištarė jis. — Bet jie mano šeima. Aš negaliu tiesiog nusisukti.
— Aš neprašau jų išsižadėti, — tyliai atsakė Eglė. — Prašau tik vieno: neleisk mano pinigų jų norams, skoloms ir užgaidoms.
— Bet aš neturiu savų pinigų!
— Būtent. Tomai, susirask normalų darbą, laikykis jo, uždirbk — ir tada remk juos, kiek tik širdis geidžia.
Jis nuleido galvą.
— Tu versti mane rinktis: tu arba mano šeima.
— Ne. Aš siūlau tau kitą pasirinkimą. Arba tampi suaugusiu vyru, kuris pats išlaiko save ir priima sprendimus, arba mums teks eiti skirtingais keliais.
Tą naktį Eglė ilgai sėdėjo prie lango ir stebėjo užmigstantį miestą. Viduje tvyrojo keista tuštuma. Nebuvo nei ašarų, nei pykčio, nei noro ką nors įrodyti. Tik tylus suvokimas, kad kažkas svarbaus pasibaigė.
Ryte Tomas susikrovė daiktus į kelioninį krepšį.
— Kurį laiką pagyvensiu pas mamą, — pasakė jis, stovėdamas prie durų. — Reikia viską apgalvoti.
Eglė tik linktelėjo. Ginčytis, maldauti ar aiškinti ji nebeturėjo jėgų.
Kai durys už jo užsivėrė, ji netikėtai pajuto palengvėjimą. Pirmą kartą per daugelį mėnesių. Lyg nuo pečių būtų nusiritęs sunkus akmuo.
Vakare Eglė sėdėjo virtuvėje prie arbatos puodelio. Aplink buvo tyku. Niekas neskambino, niekas neprašė pinigų, niekas nekėlė scenų. Tik ramybė ir tyla.
Ji suprato, kad laukia nelengvi pokalbiai. Galbūt net skyrybos. Tačiau tą akimirką Eglė jautėsi laisva. Laisva nuo svetimų skolų, svetimų problemų ir svetimų manipuliacijų.
Ir ji aiškiai žinojo: kad ir ką nuspręstų Tomas, daugiau niekas jos nepavers pinigine kitų poreikiams. Gana. Atėjo metas gyventi dėl savęs.