— Nepasiduok, — ramiai, bet tvirtai tarė Justina. — Tai tavo namai ir tavo ribos.
Po pokalbio Eglei šiek tiek atlėgo. Ji padėjo telefoną į šalį ir vėl ėmėsi tvarkymosi. Iki vakaro butas blizgėjo taip, lyg jame niekada nebūtų buvę nei ginčų, nei sunkios tylos. Ji paruošė vakarienę, padengė stalą ir laukė Tomo.
Jis grįžo vėlai. Praėjo pro virtuvę nė nepasukęs galvos, lyg nematytų nei garuojančio maisto, nei dviejų lėkščių ant stalo. Neprataręs nė žodžio, Tomas nuėjo į kambarį ir užsidarė duris. Eglė dar kurį laiką stovėjo koridoriuje, klausydamasi tos užsivėrusios tylos, paskui grįžo į virtuvę ir pavakarieniavo viena.
Kitą dieną viskas pasikartojo beveik taip pat. Tyla, ignoravimas, užtrenktos durys, žvilgsniai pro šalį. Eglė pati pokalbio nepradėjo. Jeigu Tomas manė, kad tylėjimu ją palauš, tegul bando. Ji buvo nusprendusi nesitraukti.
Trečią vakarą paskambino Janina. Šį kartą jos balsas skambėjo visai kitaip — minkščiau, beveik meiliai.
— Eglute, pakalbėkime ramiai. Be pykčio, be emocijų.
— Aš ir taip rami, — atsakė Eglė.
— Suprask, mes tikrai neturime kur dėtis. Mano sesuo parduoda butą, jie jau išsikraustė. Sūnėnas su šeima buvo išsinuomojęs kambarį, bet šeimininkai juos išprašė. Mes tik norėjome per Naujuosius pabūti visi kartu.
— Aš suprantu jų padėtį, Janina, — santūriai tarė Eglė. — Bet šeši žmonės dviejų kambarių bute — per daug.
Kitame laido gale akimirką stojo pauzė.
— O jeigu ne visi? — atsargiai paklausė Janina. — Tarkime, mano sesuo su vaikais apsistotų viešbutyje, o atvažiuočiau tik aš. Ar taip būtų galima?
Eglė susimąstė. Viena anyta — dar ne minia. Su tuo, ko gero, būtų įmanoma susitvarkyti.
— Kelioms dienoms?
— Na, trims ar keturioms. Nuo trisdešimt pirmos iki trečios.
— Gerai, — galiausiai sutiko Eglė. — Bet tik jūs viena.
— Ačiū tau, brangioji! — Janinos balsas akimirksniu pražydo džiaugsmu. — Aš žinojau, kad tavo širdis gera.
Eglė baigė pokalbį ir atsirėmė į sieną. Viduje kažkas tyliai kuždėjo, kad ji ką tik padarė klaidą. Tačiau žodžiai jau buvo ištarti.
Tomas parsirado apie vidurnaktį. Užėjo į virtuvę, atidarė šaldytuvą, išsitraukė butelį vandens. Eglė sėdėjo prie stalo su knyga rankose.
— Skambino tavo mama, — pasakė ji, nepakeldama akių.
— Žinau, — burbtelėjo Tomas. — Ačiū, kad sutikai.
— Sutikau priimti tik tavo mamą. Trims dienoms.
— Mhm, — linktelėjo jis ir dingo kambaryje.
Tuo jų pokalbis ir baigėsi. Tačiau kitą dieną, kai Eglė grįžo iš darbo, Tomas jau laukė jos koridoriuje. Veidas įsitempęs, rankos sukryžiuotos ant krūtinės.
— Mama sakė, kad atvažiuos visi, — išrėžė jis. — Ne tik ji viena.
Eglė lėtai nusivilko paltą ir pakabino jį ant pakabos.
— Aš sutikau tik dėl tavo mamos.
— Ir ką dabar? Mano seserį paliksime gatvėje? Vaikus irgi?
— Tavo šeima gali apsistoti viešbutyje. Aš tokį variantą jau pasiūliau.
Tomas žengė arčiau ir užstojo jai kelią.
— Gana. Kraukis daiktus. Mano mama su giminėmis iki Naujųjų gyvens čia, o tavęs niekam netrūks.
Eglė nepakėlė balso. Ji net nesiginčijo. Tik pažvelgė į vyrą ramiai, šaltai, tarsi priešais stovėtų svetimas žmogus.
— Jeigu jie taip nori čia apsistoti, prašom, — lygiu balsu atsakė ji. — Bet tu iškeliausi kartu su jais.
Tomas sumirksėjo.
— Ką?
Eglė praėjo pro jį į miegamąjį. Atidarė spintą, ištraukė lagaminą ir, nė kiek neskubėdama, ėmė krauti jo drabužius. Marškiniai, kelnės, kojinės — viską lankstė tvarkingai, kruopščiai, be jokio pykčio.
— Ką tu darai? — Tomas sustojo tarpduryje.
— Sudedu tavo daiktus.
— Čia kažkoks pokštas?
— Ne.
Ji užtraukė lagamino užtrauktuką, išnešė jį į koridorių ir pastatė prie durų. Tomas kurį laiką spoksojo į lagaminą, paskui nervingai nusijuokė.
— Tu rimtai? Dėl kelių dienų?
— Ne dėl kelių dienų, — ramiai atsakė Eglė. — Dėl to, kad nusprendei už mane. Mano pačios bute.
— Mano bute! — staiga suriko jis. — Aš čia gyvenu!
Eglė paėmė nuo pakabos jo striukę ir ištiesė jam.
— Šventes galėsite sutikti visi kartu. Dabar jūs viena komanda.
Tomas striukės neėmė. Jis atsitraukė žingsnį, išsitiesė, tarsi vien laikysena galėtų susigrąžinti valdžią.
— Tu neturi teisės manęs išmesti!
— Turiu. Butas priklauso man. Jis įregistruotas mano vardu.
— Mes vyras ir žmona!
— Buvome, — tyliai pataisė Eglė.
Jis sustingo. Tada pratrūko kalbėti vis garsiau ir greičiau. Apie šeimos tradicijas, apie pagarbą vyresniems, apie tai, kad jo motina visą gyvenimą dirbo ir nusipelnė ramybės. Žodžiai pylėsi vienas po kito, bet Eglė klausėsi tylėdama. Jos akyse nebuvo nei įniršio, nei dvejonės. Tik rami, galutinė nuostata.
— Gali važiuoti pas juos nors ir dabar, — pertraukė ji. — Tik raktus palik.
Ji ištiesė ranką delnu į viršų. Tomas pažvelgė į jos delną, paskui į veidą. Ieškojo ženklo, kad tai blefas, pajuokavimas ar akimirkos užsispyrimas. Tačiau nieko panašaus nerado.
— Tu dar pasigailėsi, — iškošė jis pro dantis.
— Galbūt. Raktai.
Tomas nuplėšė raktų ryšulį nuo kabliuko ir sviedė ant grindų. Raktai sužvangėjo, atšokdami nuo plytelių. Tada jis čiupo lagaminą, trūktelėjo duris ir išlėkė lauk. Trenksmas nuaidėjo per visą laiptinę.
Eglė pasilenkė, surinko nuo grindų raktus ir padėjo juos ant komodos. Tada ji nuėjo į virtuvę.