Ji užsiplikė arbatos. Puodelį nusinešė prie lango, atsisėdo ir ilgai žiūrėjo į kiemą. Gatvės žibintai blyškiai apšvietė tuščius šaligatvius, o vėjas tampė nuogas medžių šakas, lyg norėdamas nuo jų nuplėšti paskutinius rudens prisiminimus.
Maždaug po valandos suskambo telefonas. Skambino Janina. Eglė neatsiliepė. Netrukus ekrane pasirodė Tomo vardas. Ji ir šį skambutį atmetė. Po to ėmė kristi žinutės viena po kitos.
„Tu iš proto išėjai?“
„Mano mama šoke!“
„Tuoj pat atidaryk duris!“
„Rytoj ateisiu ir pasikalbėsim kaip normalūs žmonės!“
Eglė tyliai išjungė garsą, padėjo telefoną į rašomojo stalo stalčių ir užstūmė jį. Tegul ten ir guli.
Ryte ji paskambino į spynų keitimo tarnybą. Meistras atvyko nepraėjus nė dviem valandoms — jaunas vaikinas su įrankių dėže rankoje. Nieko neklausinėjo, nekomentavo, tik ramiai ėmėsi darbo. Po keturiasdešimties minučių duryse jau blizgėjo nauja spyna. Tvirta, sunki, patikima. Meistras padavė jai du naujus raktus, paėmė pinigus ir išėjo.
Eglė užrakino duris naująja spyna, kelias sekundes pasiklausė to aiškaus spragtelėjimo ir grįžo į kambarį. Iš spintos ji ištraukė dėžę, kurioje buvo sudėtos kalėdinės dekoracijos. Tėvai kiekvienais metais puošdavo eglutę kartu, ir ji buvo išsaugojusi beveik viską: stiklinius burbulus, girliandas, mažas elniukų figūrėles.
Vakare bute jau stovėjo nedidelė eglutė. Tikra, kvepianti mišku ir šalčiu. Gaivus spyglių aromatas pamažu pasklido po kambarį. Eglė kabino žaisliukus neskubėdama, tarsi grąžindama į vietas ne daiktus, o savo gyvenimo gabalėlius. Kai įjungė lempučių girliandą, pusiau prietemoje sužibo spalvoti atspindžiai.
Kitą dieną paskambino kaimynė. Ona, maždaug šešiasdešimties moteris, gyvenanti aukštu žemiau.
— Eglute, ar pas jus viskas gerai?
— Taip, ačiū. O kodėl klausiate?
— Vakar vakare mačiau jūsų vyrą prie namo. Buvo su kažkokia moterimi. Stovėjo, kalbėjosi. Paskui mėgino patekti į laiptinę, bet domofonas jų neįleido.
— Ten buvo mano anyta, — ramiai atsakė Eglė. — Nesijaudinkite, viskas tvarkoje.
Kitame laido gale trumpam stojo tyla.
— Jei tik ko prireiktų… — atsargiai pridūrė Ona. — Aš juk čia pat.
— Ačiū jums, Ona.
Padėjusi ragelį, Eglė grįžo prie tvarkymosi. Butas pamažu atgaudavo ankstesnį pavidalą. Tą jaukumą, kurį jai buvo palikę tėvai. Be svetimų daiktų, be primestų taisyklių, be įsakymų. Tik pažįstami baldai, tyla ir švelni ramybė.
Gruodžio trisdešimt pirmąją Eglė pabudo vėlai. Už lango snigo — didelės, minkštos snaigės lėtai leidosi ant žemės. Miestas buvo įsisukęs į šventinį šurmulį: ant namų mirgėjo lemputės, languose švietė papuoštos eglutės, parduotuvėse žmonės skubėjo su maišais rankose.
Ji pasigamino pusryčius, įsipylė kavos ir atsisėdo prie stalo. Telefonas tylėjo jau antrą parą. Jokių skambučių, jokių žinučių. Galbūt Tomas pagaliau suprato, kad grįžti nebėra kur.
Vakare Eglė pasidengė stalą. Nieko prabangaus — salotos, kepta vištiena, vaisiai. Įjungė televizorių, perjunginėjo šventines laidas, klausėsi dainų ir sveikinimų. Kai laikrodis išmušė vidurnaktį, ji priėjo prie lango su taure vyno.
Lauke blyksėjo šviesos. Kažkur pokšėjo fejerverkai, sklido juokas, muzika, šūksniai. Eglė kilstelėjo taurę ir lengvai palietė ja lango stiklą, kuriame atsispindėjo jos pačios siluetas.
— Laimingų Naujųjų, — beveik be garso ištarė ji.
Bute buvo tylu. Nebuvo svetimo triukšmo, piktų balsų, ultimatumų ir reikalavimų. Tik ramuma. Tikra, seniai pamiršta. Eglė įsitaisė fotelyje, apsigaubė pledu ir užmerkė akis.
Pirmą kartą po labai ilgo laiko viskas buvo taip, kaip gera jai.
Sausis atsinešė šaltį, pūgas ir girgždantį sniegą po kojomis. Eglė grįžo į darbą ir gana greitai vėl įsiliejo į įprastą ritmą. Kolegos teiravosi, kaip praėjo šventės, o ji atsakydavo trumpai: gerai, ramiai.
Tomas paskambino tik sausio viduryje. Jo balsas skambėjo pavargęs, prislopintas.
— Egle… gal galim pasikalbėti?
— Apie ką?
— Apie mus. Gal susitinkam?
— Kam?
Jis nutilo. Tarsi tik dabar suprastų, kad vien noro kalbėti nepakanka.
— Aš supratau, kad suklydau, — galiausiai tarė. — Mama… ji perlenkė lazdą. Gal pradėkim iš naujo?
Eglė pažvelgė pro langą. Žemę dengė storas sniego sluoksnis, medžių šakos linko nuo baltos naštos.
— Tomai, mes nieko nepradėsime iš naujo. Tu pasirinkai. Dabar su tuo pasirinkimu ir gyvenk.
— Egle…
— Kitą savaitę pateiksiu dokumentus skyryboms. Bendro turto neturime, dalytis nėra kuo. Viskas bus sutvarkyta greitai.
— Tu rimtai?
— Visiškai.
Tomas dar mėgino kažką sakyti, bet Eglė nutraukė pokalbį. Šita tema buvo baigta.
Po mėnesio jų santuoka oficialiai nutrūko. Tomas metrikacijos skyriuje pasirodė niūrus, suspaustomis lūpomis. Be žodžių pasirašė reikiamus popierius ir išėjo net neatsisveikinęs. Eglė pasiėmė skyrybų liudijimą, įsidėjo jį į aplanką ir grįžo namo.
Butas pasitiko ją tyla. Ne tuščia ir slogi, o sava, šilta, pažįstama. Ji nusivilko paltą, nuėjo į virtuvę, užplikė arbatos ir iš spintelės išsiėmė mažą pyragaitį. Paskui atsisėdo prie lango ir pažvelgė į kiemą. Ten, kur rudenį gulėjo geltoni lapai, dabar baltavo sniegas. Vaikai čiuožinėjo nuo kalniuko, juokdamiesi virto į pusnis ir vėl kėlėsi.
Gyvenimas ėjo toliau. Ramiai, lygiai, be svetimų norų, be spaudimo, be nuolatinių bandymų perkurti ją pagal kažkieno patogumą. Eglė gurkštelėjo arbatos ir nusišypsojo.
Pirmą kartą po ilgo laiko.