– Tomai, – ištariau nepakeldama balso, bet visi keturi vyrai iškart sustingo. – Jeigu jau pradėjai skaičiuoti prie liudininkų, paskaičiuokime iki galo. Kiek per praėjusius metus išleidai žvejybos įrangai?
Jis nustojo kramtyti. Ant šakutės pamautas mėsos gabalas liko kaboti ore, taip ir nepasiekęs burnos.
– Prie ko čia dabar…
– Tūkstantis keturi šimtai dvidešimt eurų, – pasakiau ramiai. – Spiningas – trys šimtai aštuoniasdešimt. Ritė – du šimtai septyniasdešimt. Valai, vobleriai, blizgės ir visa ta smulkmė – dar du šimtai trisdešimt per metus. O kur dar kelionės. Devyni išvažiavimai per sezoną. Degalams ir keliui – dar šeši šimtai keturiasdešimt.
Kalbėjau tokiu tonu, kokiu darbe per rytinį pasitarimą vardiju išlaidų eilutes. Be pykčio. Be pakelto balso. Tik skaičiai.
– Iš viso – du tūkstančiai šešiasdešimt eurų tavo pomėgiui per metus. O man per tą patį laiką davei tūkstantį du šimtus. Maistui, vaistams, skalbikliams, namų smulkmenoms. Viskam. Savo meškerėms išleidai beveik dvigubai daugiau negu žmonai. Ir po viso šito išlaidautoja esu aš?
Tyla ant stalo nukrito kaip sunkus dangtis.
Vytautas lėtai pastatė stiklinę. Mantas krenkštelėjo ir pasikasė pakaušį. Andrius taip įdėmiai įsistebeilijo į tvorą, lyg pirmą kartą gyvenime būtų pamatęs lentas.
– Tu ką čia prie žmonių? – Tomas prakošė pro dantis. Po oda ties žandikauliais judėjo kieti gumbai, tarsi akmenukai. – Visai jau?
– O tu prie žmonių galėjai. Apie išlaidautoją. Tada viskas buvo normalu?
Jis pakilo. Neskubėdamas. Pastūmė kėdę, jos koja garsiai brūkštelėjo per plyteles. Nuėjo į namą. Duris uždarė tyliai, tvirtai, be trenksmo. Ir būtent tai buvo blogiausia. Kai Tomas durų netrenkdavo, tai reikšdavo tylą. Tris dienas. Savaitę. Tiek, kiek jam atrodydavo reikalinga. Bausmę nekalbėjimu.
Vyrai pradėjo skirstytis gal po penkiolikos minučių. Mantas sumurmėjo „viso gero“ ir išėjo pirmas. Andrius tik linktelėjo ir taip pat patraukė lauk. O Vytautas prie vartelių dar stabtelėjo. Pastovėjo, pasimindžikavo vietoje. Paskui be žodžių ištiesė man ranką. Paspaudžiau ją. Jo delnas buvo šiltas, šiurkštus, tvirtas.
Jis nieko nepasakė. Ir nereikėjo.
Grįžau į pavėsinę. Surinkau lėkštes, sudėjau jas į dubenį, išnešiau šiukšles. Vakaras buvo šiltas. Ore laikėsi žarijų kvapas ir nuo lysvės sklindantis krapų aitrumas. Pas kaimynus tyliai grojo radijas – kažkokia rami melodija be žodžių. Paprastas vasaros vakaras.
Tik manyje buvo taip tylu, lyg kas būtų išjungęs ūžesį, aštuonerius metus nesiliovusį galvoje.
Atsisėdau pavėsinėje ant suolo. Viena. Rankas pasidėjau ant kelių ir laukiau, kad jos pradės drebėti. Nedrebėjo. Gulėjo ramios. Pavargusios, sausos, buhalterės rankos. Jos buvo įpratusios laikyti rašiklį ir skaičiuoti. Štai ir suskaičiavo iki galo.
Tyla užsitęsė dvi savaites. Tomas po butą vaikščiojo taip, lyg būtume ne vyras ir žmona, o atsitiktiniai kaimynai bendrame būste. Pusryčiaudavo tada, kai aš jau ruošdavausi į darbą. Vakarieniauti persikėlė į garažą – nusinešė elektrinį virdulį ir mikrobangų krosnelę. Mūsų bendravimas susitraukė iki lapelių ant šaldytuvo, prispaustų magnetuku su užrašu „Geriausiam žvejui“: „Paskambink į namų administraciją dėl skaitiklio“, „Baigiasi skalbimo milteliai“.
Atsakydavau ant tų pačių popierėlių: „Paskambinau, ateis trečiadienį“, „Milteliai – 3,40 €. Iš kurių šimto imti?“
Paskutinį raštelį jis sugniaužė ir metė į šiukšliadėžę. Miltelius nusipirko pats. Pirmą kartą per aštuonerius metus.
O aš kiekvieną vakarą atsiversdavau sąsiuvinį. Stulpeliai ilgėjo. Jo išlaidos – kairėje, dideli skaičiai, plati skiltis. Mano – dešinėje, smulkios sumos, siauras upeliukas. Du pasauliai. Vienas šalia kito, bet ne kartu.
Galutinį skaičių išvedžiau paskutiniame puslapyje. Raudonu tušinuku apibrėžiau dvigubu rėmeliu.
Per aštuonerius metus už jo paskolas buvau pervedusi septyniolika tūkstančių šešis šimtus eurų. Ketverių metų mano atlyginimą. Pinigus, išėjusius jo valčiai, varikliui ir tai maudymosi statinei, kurioje jis kaitindavosi su draugais.
O jis per tuos pačius aštuonerius metus man buvo davęs devynis tūkstančius šešis šimtus. Šimtas eurų, padauginta iš devyniasdešimt šešių mėnesių. Gyvenimui. Maistui. Viskam.
Aš už jį sumokėjau beveik dvigubai daugiau, negu jis skyrė mano kasdienybei.
Tada padariau tai, link ko ėjau tris mėnesius. O gal visus aštuonerius metus.
Nustojau dengti jo paskolas. Abi. Visiškai.
Atsidariau banko programėlę. Ekrane švietė įprasta suma – du šimtai trisdešimt eurų. Pirštas pakibo virš mygtuko. Paspaudžiau „Atšaukti“. Ištryniau automatinį mokėjimą. Užvėriau programėlę.
Pirmą savaitę neįvyko nieko. Antrą jam atėjo žinutė – ištrynė jos net neatidaręs. Trečią paskambino. Atmetė skambutį, nusprendęs, kad reklama. Ketvirtą paskambino dar kartą. Paskui vėl. Ir vėl.
Tas skambutis jį užklupo koridoriuje. Aš stovėjau virtuvėje ir skutau bulves. Peilis lygiais dryžiais slydo per lupenas. Tarp mūsų buvo siena, bet kiekvienas žodis mane pasiekė aiškiai.
– Taip, klausau. Kokia skola? Penki šimtai keturiasdešimt eurų? Čia klaida. Žmona moka… Tai yra… Ne, palaukite…
Sto jo ilga pauzė. Girdėjau, kaip jis pamažu nuleido ranką su telefonu.
Paskui įėjo į virtuvę. Veidas buvo baltas.