Ne paraudęs iš pykčio. O išbalęs taip, lyg iš jo būtų išsiurbtas visas kraujas.
– Tu nemokėjai? – paklausė jis beveik be intonacijos. Balsas buvo žemas, tylus.
– Nemokėjau.
– Kiek laiko?
– Tris mėnesius.
Tomas atsisėdo ant taburetės. Ji ilgu, gailiu girgždesiu suaimaravo, tarsi ir pati būtų pavargusi nuo visko.
– Juk ten prisikaups delspinigiai. Baudos. Tu supranti?
– Puikiai suprantu. Aš buhalterė. Nulis sveikų viena dešimtoji procento už kiekvieną pradelstą dieną.
Jis žiūrėjo į mane taip, lyg pirmą kartą matytų. Ne į moterį, kuri aštuonerius metus tyliai dengė jo įmokas. Ne į žmoną. Į svetimą žmogų.
– Kodėl? – galiausiai išspaudė.
Atitraukiau stalo stalčių. Išėmiau žalią sąsiuvinį ir padėjau jam priešais.
– Atsiversk.
Jis vertė lapus lėtai. Vieną po kito. Datos, stulpeliai, sumos. Mano raštas smulkus, tvarkingas, be nė vieno braukymo. Trisdešimt metų darbo patirties – ranka nė karto nesudrebėjo.
– Paskutinį puslapį.
Tomas pervertė iki galo. Ten, rėmeliuose, buvo du skaičiai.
17 600.
9 600.
– Pirmas skaičius – tiek per tuos metus sumokėjau už tave, – pasakiau. – Antras – tiek pinigų tu man palikai pragyvenimui. Per tą patį aštuonerių metų laiką.
Jis nieko neatsakė. Tik vėl ėmė vartyti atgal, lyg kažkur tarp eilučių turėtų slėptis klaida. Bet jos ten nebuvo.
– Tu man sakei: gyvenk už šimtą eurų. Aš ir gyvenau. Viriau sriubą iš pigiausių kauliukų. Plaukus kirpausi pati, pasilenkusi virš kriauklės. Pėdkelnes pirkdavau kartą per pusmetį. Tuos pačius batus nešiojau ketverius metus iš eilės. O tu tuo metu pirkai meškeres, rites, už šešis šimtus eurų kaitinaisi kubile, savo visureigiui per mėnesį supildavai degalų už šimtą šešiasdešimt ir dar prie draugų vadindavai mane išlaidūne.
Žalias sąsiuvinis gulėjo tarp mūsų ant stalo. Aptrintas, užsirietusiais kampais, prirašytas nuo pirmo iki paskutinio lapo.
– Dabar mokėk pats. Už savo paskolas, savo pirkinius, savo gyvenimą. Kaip suaugęs vyras.
– Bet jie skolą gali perduoti išieškotojams…
– Gali.
– Rasa, mes juk šeima!
Pasitaisiau akinius. Lėtai, taip, kaip visada. Kojelė slystelėjo per nosies tiltelį.
– Šeimoje žmonai neišduodamas davinys. Šeimoje netikrinami jos pirkinių čekiai. Šeimoje nesigiriama draugams, kaip pigiai kainuoja išlaikyti žmoną. Ir šeimoje neperkama meškerė už tris šimtus aštuoniasdešimt eurų, kai žmona negali sau leisti šampūno už du eurus aštuoniasdešimt centų.
Jis pakilo nuo taburetės. Išėjo į garažą. Iki nakties nebegrįžo.
Sąsiuvinį vėl įkišau į stalčių. Užrakinau mažu rakteliu – tuo pačiu, kuris kadaise buvo nuo mamos seno lagamino.
Paskui atsisėdau prie lango. Lauke pamažu temo. Po garažo vartais švietė siaura šviesos juosta. Tomas kažkam skambino – gal motinai, gal Mantui. Ieškojo, iš kur pasiskolinti.
O aš tiesiog sėdėjau ir kvėpavau. Giliai, lėtai, pilna krūtine. Ir staiga pajutau, kad pečiai nusileido. Patys. Aštuonerius metus nešiojau juos įtemptus, pakeltus, tarsi laukčiau smūgio. Kasdien. Net pati to nepastebėdama.
Už lango čirškė žiogai. Ore laikėsi per dieną įkaitusios žemės kvapas ir kažkas saldaus, žiedų – prie tvoros pražydo jazminas. Sėdėjau viena tylioje virtuvėje ir pirmą kartą po ilgo laiko nebenorėjau nei skaičiuoti, nei rašyti, nei kam nors ką nors įrodinėti. Norėjau tik sėdėti.
Praėjo du mėnesiai.
Tomas iš mano mamos pasiskolino keturis šimtus eurų – padengė vieną pradelstą įmoką. Man nieko nepasakė. Mama pati paskambino: „Rasa, Tomas buvo užsukęs, paprašė iki algos. Daviau, juk savas žmogus.“ Telefoną suspaudžiau taip stipriai, kad pabalo pirštai. Bet nutylėjau. Su mama apie tai dar kalbėsiu. Vėliau.
Antrą paskolą jis persitvarkė per banką. Ištempė dar penkeriems metams. Mėnesio įmoka sumažėjo iki šimto dvidešimties eurų. Dabar moka pats. Tiksliai tą dieną, be vėlavimų. Matyt, skambučiai iš skolų administravimo skyriaus išmokė greičiau negu mano aštuonerių metų tyla.
Japoniška meškerė tebestovi garaže, dėkle, nė nepaliesta. Per šiuos du mėnesius jis nė karto neišvažiavo žvejoti. Degalai brangūs, o laisvų pinigų nebeliko. Į pirtį eina nebe kas savaitę, o du kartus per mėnesį. Alų perka po vieną butelį, ne dėžėmis.
Gyvename tame pačiame bute. Kalbamės mažai, tik apie būtinus dalykus. Lapeliai ant šaldytuvo niekur nedingo, tik dabar skaičiuoja ir jis. Vakar mačiau parduotuvėje: stovi prie duonos lentynos ir renkasi tarp dviejų kepalų. Balta – už eurą keturiasdešimt du, pilka – už eurą trisdešimt šešis. Paėmė pilką.
Nežinau, ar pasidarė geriau. Tyliau – taip. Ramiau – turbūt. Bet šilumos neliko. Ir tikro pokalbio nėra. Jis įsitikinęs, kad aš jį išdaviau. Aš manau, kad aštuonerius metus mane išdavinėjo jis – kiekvienu banknotu, kiekvienu čekio tikrinimu, kiekvienu žodžiu „išlaidūnė“.
Darbo draugė Daiva pasakė:
– Teisingai padarei, Rasa. Tegul savo kailiu pajunta, ką reiškia rinktis tarp duonos už eurą trisdešimt šešis ir už eurą keturiasdešimt du.
Sesuo Lina, kai sužinojo, tik atsiduso į ragelį:
– Na, tu ir pavarei. Skolų išieškotojai – čia jau kraštutinumas. Negalėjote atsisėsti ir pasikalbėti kaip normalūs žmonės? Juk pati šeimą ardai.
O aš nežinau. Nuoširdžiai – nežinau.