– Mes ką, svečių prisikvietėm? – Tomas nustebęs kilstelėjo antakius, žiūrėdamas į pilnas lentynas.
– Ne, tiesiog nusprendžiau, kad gana taupyti savo sveikatos sąskaita, – lengvai nusišypsojo Rasa. – Gavau nedidelę premiją, tai užsimaniau ko nors skanesnio.
Ji puikiai suprato: Tomas būtinai pasipasakos motinai ir apie „premiją“, ir apie tai, kad šaldytuvas lūžta nuo produktų. Jis visada dalydavosi su ja naujienomis, nė neįtardamas, kad pats pakiša jai informaciją.
Taip ir nutiko. Tą patį vakarą, kalbėdamasis telefonu su mama, Tomas linksmai pranešė:
– Taip, Rasai premiją išmokėjo, tai visko pripirko… Mėsa labai gera, rytoj guliašą darys. Jei norėsi, užsuk, pavaišinsim.
Pirmadienį abu išėjo į darbą. Prieš užrakindama duris Rasa įjungė kamerą. Visa diena jai slinko tarsi per rūką. Ji nuolat žvilgčiojo į laikrodį ir mintyse spėliojo: jau buvo? Dar ne? Gal ateis vėliau?
Tomas tą dieną buvo puikios nuotaikos. Jis laukė vakaro ir būsimo guliašo, net atsiuntė Rasai juokingą paveikslėlį per susirašinėjimo programėlę. Jai net pagailo vyro. Jis dar nežinojo, koks smūgis jo laukia.
Vakare namo jie grįžo kartu. Vos pravėrus buto duris, Rasą pasitiko saldus, sunkus kvapas – tie patys duslūs, senamadiški anytos kvepalai, kurių neįmanoma supainioti su niekuo kitu.
– O, mama buvo užėjusi! – apsidžiaugė Tomas. – Turbūt gėles palaistė.
Rasa nieko neatsakė. Ji tyliai nuėjo į virtuvę. Net nepuolė tikrinti šaldytuvo. Vietoj to atsinešė kopėtėles, užlipo aukštyn ir iš slėptuvės nuėmė kamerą.
– Ką tu čia darai? – Tomas sustingo tarpduryje, visiškai nesuprasdamas, kas vyksta. – Kodėl tu ten lipi?
– Atsisėsk, Tomai, – Rasos balsas skambėjo ramiai, nors pirštai vos pastebimai virpėjo. – Mums reikia kai ką peržiūrėti.
– Ką peržiūrėti? Rasa, tu vėl pradedi? Tu kamerą pastatei?! Ar tau viskas gerai? Čia jau paranoja! Šnipinėti savo vyro motiną!
– Jeigu ji nieko neėmė, nėra dėl ko jaudintis, – nukirto Rasa. – O jeigu ėmė… tu privalai tai pamatyti savo akimis.
Ji įdėjo atminties kortelę į nešiojamąjį kompiuterį. Tomas stovėjo jai už nugaros ir sunkiai kvėpavo. Jis pyko. Jo veide buvo aiškiai parašyta: žmona iš godumo galutinai pametė galvą.
Ekrane pasirodė jų virtuvė. Laiko žyma rodė pusę dvylikos dienos.
Atsivėrė durys. Į kadrą įžengė Ona. Ne su naminiu chalatu, o apsirengusi paltu, rankose laikydama du didelius ūkinius krepšius – tuos pačius languotus, tvirtus, skirtus sunkiems nešuliams.
Iš pradžių ji iš tiesų priėjo prie palangės ir pirštais palietė žemę fikuso vazone. Tomas net tyliai, pergalingai šnarpštelėjo.
– Matai? Sakiau tau!
Tačiau Ona gėlės nelaistė. Ji apsisuko ir visiškai šeimininkišku žingsniu patraukė prie šaldytuvo. Plačiai atlapojo dureles.
Vaizde aiškiai matėsi, kaip jos veidas nušvito patenkinta šypsena. Ji pastatė krepšius ant grindų ir ramiai, be jokio skubėjimo, ėmė krauti lentynų turinį į savo maišus.
Pirmiausia į krepšį nukeliavo sūris. Paskui – rūkytos dešros griežinėliai. Tada ji ištraukė jautienos pakuotę, pasuko ją rankose, tarsi įvertindama svorį, ir taip pat įgrūdo vidun.
– Mama… – vos girdimai iškvėpė Tomas. Jo balsas lūžo.
Ona nė nemanė sustoti. Ji pasiėmė upėtakį. Pasiėmė sviesto pakelį. Tada atidarė daržovių stalčių ir iš jo iššlavė pusę pomidorų bei agurkų.
Bet ir to jai pasirodė per maža. Užvėrusi šaldytuvą, ji ėmėsi virtuvinių spintelių. Į krepšį įkrito arbatos pakelis, kavos indelis, šokoladinių saldainių dėžė, kurią Rasa buvo nupirkusi prie arbatos, ir netgi, Rasos siaubui, pradėtas skalbimo miltelių pakas, stovėjęs kampe.
– Kam jai milteliai? – pašnibždomis ištarė Tomas. – Aš juk praėjusią savaitę jai nupirkau penkis kilogramus…
Ekrane Ona kruopščiai suspaudė grobį, paskui vargais negalais užtraukė krepšių užtrauktukus. Buvo akivaizdu, kad jie sunkūs. Ji suaimanavo, pakėlė juos nuo grindų ir jau ruošėsi išeiti, bet paskutinę akimirką padarė tai, kas galutinai pribaigė Tomą.
Iš palto kišenės ji išsitraukė atsineštą prakąstą obuolį, padėjo jį ant stalo, o nuo stalo paėmė mažą vazelę su sausainiais. Sausainius tiesiog subėrė sau į kišenę.
Tada užgesino šviesą ir išėjo.
Įrašas baigėsi. Virtuvėje pakibo tokia tyla, kad buvo girdėti tik šaldytuvo ūžesys – to paties šaldytuvo, kuris dabar vėl stovėjo beveik tuščias.
Tomas atsitraukė prie lango ir atsisėdo ant palangės. Jis sėdėjo nuleidęs galvą ir tylėjo. Rasa matė, kaip įsitempia jo skruostikauliai. Jam skaudėjo. Jo akyse byrėjo idealios motinos paveikslas, kurį jis nešiojosi savyje visą gyvenimą.
– Ji mus apvaginėja… – galiausiai dusliai pratarė jis. – Ne todėl, kad badautų. Tiesiog šiaip. Kaip skėriai.
– Ji mano, kad turi į tai teisę, – tyliai pasakė Rasa. – Jai atrodo, kad viskas, kas tavo, priklauso ir jai. O aš čia tik šiaip, kažkur iš šono prilipusi.