– Bet kam jai tiek reikia? Kur ji viską deda? Juk gyvena viena! – Tomas atrodė taip, lyg vis dar mėgintų rasti bent kokį protingą paaiškinimą.
– Gal kaimynėms išdalija. Gal parduoda. O gal tiesiog krauna atsargas kaip žiurkėnas, – Rasa pavargusiai gūžtelėjo pečiais. – Dabar jau ne tai svarbiausia, Tomai. Svarbu, kad ji mus apvaginėja ir dar žiūri į akis lyg niekur nieko.
Tą pačią akimirką koridoriuje pasigirdo rakto krebždesys spynoje.
Jiedu sustingo ir susižvalgė. Vadinasi, Ona arba ką nors pamiršo, arba sumanė grįžti antram apsisukimui.
– Tomuk, Rasa, jūs namie? – iš prieškambario nuskambėjo guvus, beveik dainuojantis anytos balsas. – Ėjau pro šalį, sakau, užsuksiu, pažiūrėsiu, kaip laikotės.
Ji įžengė į virtuvę plačiai šypsodamasi, tačiau šypsena akimirksniu sustingo. Pakako pamatyti sūnaus ir marčios veidus. Ant stalo vis dar stovėjo nešiojamasis kompiuteris, o ekrane buvo sustabdytas kadras: Ona prie atviro šaldytuvo, apsikrovusi pilnais krepšiais.
Jos žvilgsnis nuslydo ten, kur žiūrėjo Tomas su Rasa. Pamačiusi save ekrane, ji pasikeitė per sekundę. Malonios, rūpestingos moterėlės kaukė nukrito, o vietoje jos liko į kampą įvarytas, pasiruošęs draskytis žvėrelis.
– Kas čia dabar?! – suspigo ji. – Jūs mane sekate? Filmavote tikrą motiną? Kaip jums liežuvis apsiverčia! Už tokius dalykus galima į teismą paduoti!
– Mama, – Tomas atsistojo. Jo balsas buvo toks kietas ir šaltas, kad Rasa tokio jo dar nebuvo girdėjusi. – Padėk krepšius.
– Kokius dar krepšius? Nieko aš neėmiau! Čia klastotė! Jūs specialiai viską surežisavote, kad mane iš proto išvarytumėte! Tavo žmona gyvatė, ji manęs nekenčia nuo pirmos dienos!
Tomas priėjo prie motinos visai arti.
– Mama, aš mačiau įrašą. Mačiau, kaip pasiėmei mėsą, žuvį, skalbimo miltelius. Kam? Aš juk tau duodu pinigų. Jei ko trūksta – pasakyk, nupirksiu. Kodėl tu vagi iš mūsų? Iš Rasos?
Ona suprato, kad neigti nebėra prasmės. Ji išsitiesė, smakras pakilo aukščiau, o akyse sužibo piktas, kietas blizgesys.
– Vagiu? Tu dar drįsti taip sakyti? Aš tave užauginau! Naktimis nemiegojau! Visą gyvenimą tau atidaviau! Ir dabar tu man gabalo mėsos gaili? Viskas, kas yra šituose namuose, priklauso ir man! Tu mano sūnus, tu privalai pasirūpinti motina taip, kaip dera! O šita… – ji durstelėjo pirštu į Rasą, – ji svetima. Šiandien žmona, rytoj jau gal ir nebe. O motina yra viena.
– Čia mūsų šeima, mama, – ramiai, bet tvirtai ištarė Tomas. – Mano ir Rasos. Čia mūsų namai ir mūsų pinigai. Tu neturi teisės ateiti kada panorėjusi ir knistis po lentynas taip, lyg būtum savo sandėliuke.
– Štai kaip prakalbai? – Ona piktai išsiviepė. – Po padu palindęs! Skuduras, ne vyras! Ji tave apsuko aplink pirštą, prikiršino prieš tikrą motiną! Kad jūs užspringtumėte ta savo mėsa!
Ji staigiai apsisuko ir išlėkė į koridorių. Lauko durys trenkė taip, kad, regis, net tinkas nuo sienų suvirpėjo.
Tomas sunkiai nusileido ant kėdės ir delnais užsidengė veidą.
– Dieve… kokia gėda, – vos girdimai ištarė jis.
Rasa priėjo ir apkabino jį per pečius. Jai buvo jo be galo gaila, tačiau kartu krūtinėje skleidėsi palengvėjimas. Pūlinys pagaliau pratrūko. Nebebus miglotų nutylėjimų, nebeaiškiai dingstančio sūrio ir to slogaus jausmo, kad ji pati ima abejoti savo sveiku protu.
Kitą dieną Tomas tylėdamas pakeitė lauko durų spynas. Motinai jis neskambino visą savaitę. Ona taip pat nesirodė – greičiausiai išdidžiai laukė, kol sūnus palūš ir atšliauš atsiprašyti. Tačiau Tomas nepalūžo.
Po mėnesio Rasa netyčia sutiko anytos kaimynę, tetą Birutę.
– Oi, Rasa, – sučiulbo ši, vos ją pamačiusi. – Jūsų Ona tai dabar kokia dosni pasidarė! Tai dešryte pavaišina, tai raudonos žuvies atneša. Sako, sūnus turtingas, lepina, nebežino, kur maistą dėti. Kokia rūpestinga tavo anyta, tikras auksas!
Rasa tik kreivai šyptelėjo.
– Taip, teta Birute. Labai rūpestinga. Tik dabar jos rūpestis laikomas per atstumą.
Santykiai su Ona iki galo taip ir nebeatsitaisė. Tomas paskambindavo jai per šventes, kartais nuveždavo maisto, bet pats viską nupirkdavo, sudėdavo į maišelį ir perduodavo, motinos į butą daugiau neįsileisdamas. Grynųjų pinigų į rankas nebeduodavo – komunalinius mokesčius apmokėdavo internetu. Ona giminėms vis pasakodavo, kad marti ragana suardė jos ryšį su sūnumi, tačiau Rasa nebesivargino į tai reaguoti.
Svarbiausia buvo tai, kad jų namuose pagaliau įsivyravo ramybė. Šaldytuvas vėl būdavo pilnas, pinigai sąskaitoje kaupėsi kur kas greičiau, ir jiedu pagaliau užsisakė kelionę prie jūros. O tos mažos kameros Rasa neišmetė. Tik padėjo ją į tolimą stalčių. Dėl visa ko. Gyvenimas mėgsta netikėtumus, ir niekada nežinai, kuriam giminaičiui dar šaus į galvą patikrinti jų atsargų tvirtumą.
Tačiau vieną dalyką Rasa žinojo visiškai tiksliai: nei savo namų, nei savo šeimos ji daugiau niekam neleis mindžioti. Ir jeigu dėl to artimųjų akyse teks būti „gyvate“ ar „gobšuole“ – ką gi, tokį titulą ji galės nešioti pakelta galva. Užtat su sūriu ant sumuštinių.