„„Ji nori, kad paruoščiau vaišes dvidešimčiai žmonių, bet pati manęs prie to stalo nekviečia“ — Rasa ištarė garsiai, sustingusi virtuvės viduryje”

Neteisinga, kaip bevertė jos šventė virtuvėje.
Istorijos

Viduje neliko nieko — tik šaltas, ramus tuštumos sluoksnis.

Baigusi ji pažvelgė į laikrodį. Buvo vienuolikta. Rasa sumetė buteliukus į šiukšlių kibirą, tvirtai užrišo maišą ir išnešė jį į konteinerį kieme.

Tomas parsirado apie pirmą nakties, apgirtęs ir apsunkęs. Įvirto į lovą nė nepaklausęs, kaip ji laikosi. Rasa atsigulė šalia. Miegojo giliai, be sapnų.

Gruodžio trisdešimt pirmosios rytą Tomas jau nuo slenksčio ėmė skubinti:

— Greičiau, kur maistas? Mama liepė atvežti iki pietų, jie jau pradės stalą ruošti.

Jis pagriebė maišus, nunešė į automobilį, sumetė į bagažinę. Trenkęs dangtį, atsisuko ir šūktelėjo:

— Viskas, važiuoju! O tu čia kaip nors pati!

Net nepasveikino.

Rasa tik kilstelėjo ranką. Automobilis dingo už posūkio.

Ji grįžo į butą, pasidarė kavos ir įjungė televizorių. Visą dieną praleido ant sofos. Namai buvo tylūs, o ta tyla kažkodėl negąsdino — veikiau ramino. Lina skambino tris kartus, kvietė pas save, tačiau Rasa atsisakė. Jai norėjosi pabūti vienai.

Vidurnaktį ji pakėlė taurę putojančio vyno į ekraną, kuriame prezidentas sveikino Lietuvą su Naujaisiais metais. Paskui atsisėdo prie lango ir stebėjo fejerverkus. Virš miesto sproginėjo trumpi, ryškūs šviesų žiedai.

Apie antrą nakties telefonas ėmė vibruoti taip įnirtingai, kad net pašoko ant stalo.

— KĄ TU TEN PRIDĖJAI?!

Tomas rėkė taip garsiai, kad Rasa atitraukė telefoną nuo ausies.

— Kas nutiko?

— ČIA KOŠMARAS! Visi sėdi tualete! Mama, sesuo, svečiai — visi! Vaikai verkia, žmonės vemia, niekas negali išeiti! Sesers vyras apsidirbo tiesiai prie stalo! Visi išsilakstė, šventė sugadinta! Ką tu padarei?!

Rasa ramiai gurkštelėjo iš taurės.

— Aš viską paruošiau taip, kaip Janina prašė. Naminį maistą. Iš širdies. Matyt, jūsų organizmai nebepriima svetimų žmonių gaminto maisto. Juk pats sakei — jūs turite savo ratą.

— Tu… tyčia?!

Jo balsas lūžo.

— Aš tik virėja, Tomai. Virtuvei, prisimeni? Paprasta moteriškė, kuri virtuvei sueis. Taip tavo mama pasakė per mūsų vestuves. Prieš dvylika metų.

Kitame laido gale stojo tyla, o Tomas po ilgos pauzės pagaliau prabilo.

Egles Sodyba