— Kur tu…
— Tai jau nebesvarbu, — tyliai nukirto Rasa. — Svarbiausia, kad pagaliau supratau, kur man skirta vieta. Ir ji tikrai ne jūsų šeimoje.
Ji pakilo nuo kėdės ir priėjo prie lango. Už stiklo dar tebežėrėjo fejerverkai, dangus kartkartėmis nušvisdavo raudonais ir auksiniais blyksniais.
— Beje, laimingų Naujųjų, — pridūrė ji. — Tu manęs taip ir nepasveikinai.
Rasa nutraukė skambutį ir padėjo telefoną ant stalo ekranu žemyn.
Tomas namo parsirado tik sausio antrosios rytą. Atrodė lyg pervažiuotas: susiglamžę drabužiai, papilkėjęs veidas, pavargusios akys.
— Mama ligoninėje. Dehidratacija. Lina su manimi nekalba. Svečiai išsilakstė net neatsisveikinę, — murmėjo jis, žiūrėdamas į grindis. — Ten buvo košmaras. Tokia šventė… su labai rimtomis pasekmėmis.
Rasa stovėjo prie lango, delnuose laikydama kavos puodelį.
— Gaila, — pasakė ji be pykčio, bet ir be šilumos.
Tomas pakėlė akis.
— Tu rimtai manai, kad taip galima?
Ji atsisuko į jį.
— O tu rimtai manei, kad galima dvylika metų elgtis su žmona kaip su tarnaite? Neleisti jai sėsti prie vieno stalo su tavo artimaisiais? Versti paskutinius pinigus išleisti maistui žmonėms, kurie manęs net nelaiko žmogumi?
Jis neturėjo ką atsakyti.
— Žinai, kas čia keisčiausia? — Rasa liūdnai šyptelėjo. — Aš būčiau atleidusi. Tikrai. Jei bent vieną kartą būtum stojęs šalia manęs. Jei bent sykį būtum pasakęs savo mamai, kad aš tavo žmona, o ne samdoma virėja. Bet tu tylėjai. Visus tuos dvylika metų.
— Aš nesupratau, kad tau tai taip skaudu…
— Štai ir esmė. Tu nesupratai, nes net nebandėi suprasti. Apie mane tu apskritai negalvojai.
Ji nuėmė nuo pakabos jo striukę ir padavė jam.
— Renkis. Važiuok pas mamą, jai dabar blogai. O aš pagalvosiu, ar man reikalingas vyras, kuris manyje mato tik moterį prie puodų.
Tomas paėmė striukę. Dar akimirką stovėjo pravėręs lūpas, lyg ieškotų žodžių, bet taip ir neištarė nė vieno. Apsirengė ir išėjo.
Rasa uždarė duris, tada atsirėmė į staktą. Butą užliejo tyla. Ji buvo tokia stipri, kad, rodos, galėjai ją girdėti. Tačiau šį kartą ta tyla neslėgė. Priešingai — ji lengvino kvėpavimą, tarsi nuo pečių pagaliau būtų nukritęs sunkus nešulys, neštas per ilgai.
Už lango tvyrojo šaltas, skaidrus rytas. Buvo ramu ir šviesu. Naujieji metai tik prasidėjo. Ir šįkart jie priklausė jai.