– Na jau, baik tu, – numojo Tomas. – Visi maudosi. Ar bijai, kad įlipusi vandenį per kraštus išstumsi?
Kažkur prie stalo pasigirdo prislopintas kikenimas. Gal du žmonės, gal trys. Kiti apsimetė, kad nieko negirdėjo, lyg staiga būtų labai susidomėję lėkštėmis, taurėmis ar telefono ekranais.
Aš neatsakiau. Tiesiog pasisukau į Liną ir bandžiau tęsti pokalbį. Mintyse kartojau sau, kad viskas tuoj baigsis. Kaip visada. Jis pasakys šlykštybę, aš nutylėsiu, vakaras praeis, mes sėsime į automobilį ir išvažiuosime.
Tik šįkart Tomas nepasitraukė. Jis liko stovėti man už nugaros, prie pat gulto. Jaučiau ant savęs jo šešėlį.
Ir tada jis suriko taip garsiai, kad išgirstų visi:
– Stora kvaiša! Lipk pagaliau į vandenį!
Kitą akimirką pajutau smūgį į nugarą. Jis pastūmė mane abiem delnais. Stipriai. Aš stovėjau prie baseino krašto, nes ką tik buvau pakilusi nuo gulto, norėdama nuo jo atsitraukti.
Paskui buvo vanduo. Smūgis per visą kūną. Chloras nosyje. Tunika akimirksniu permirko ir ėmė tempti žemyn. Išnirome, griebiausi už krašto. Ausyse ūžė. Viršuje mačiau Tomą: jis stovėjo, juokėsi, skėsčiojo rankomis, tarsi sakydamas: „Juk tik pajuokavau.“
Aštuoniolika žmonių į tai žiūrėjo. Vieni juokėsi. Kiti tylėjo. Jonas nuo kepsninės jau bėgo mano pusėn. Eglė stovėjo išbalusi, lyg iš jos būtų ištraukę visą kraują.
Iš baseino išlipau pati. Be niekieno pagalbos. Šlapia tunika prilipo prie kūno, plaukai lipo prie kaktos. Kišenėje buvęs telefonas buvo negyvas. Aštuonių šimtų eurų vertės daiktas gulėjo permirkusiame skudure.
Nuo artimiausio gulto pasiėmiau rankšluostį. Apsisiautusi juo nusivaliau veidą. Rankos nedrebėjo. Net pati tuo nustebau.
– Tomai, – pasakiau. Balsas nuskambėjo lygus ir ramus. – Tu ką tik pastūmei mane į baseiną. Be mano sutikimo. Sugadinai mano telefoną. Jis kainavo aštuonis šimtus eurų. Iki rytojaus laukiu pavedimo.
Jis liovėsi juoktis. Tiesa, tik pusei sekundės. Tuomet vėl ištempė lūpas į šypseną.
– Rasa, baik jau. Čia gi pokštas. Nusipirksi kitą.
– Pavedimo laukiu iki rytojaus, – pakartojau. – Jei jo nebus, rašysiu pareiškimą policijai. Tai ne pokštas, Tomai. Tai fizinis smurtas.
Įsivyravo tyla. Net muzika, rodės, prigeso.
Jonas stovėjo šalia. Jis irgi buvo šlapias – puolė į vandenį man padėti, bet aš jau buvau išlipusi.
– Važiuojam, – pasakė jis.
Ir pirmą kartą per septynerius metus nepridūrė: „Jis nenorėjo.“
Automobilyje sėdėjau ant rankšluosčio. Nuo drabužių varvėjo vanduo, sėdynė šlapo. Buvau permirkusi, įsiutusi ir kartu keistai rami. Tai buvo keistas derinys. Pyktis manyje buvo ne karštas, ne aklas. Jis buvo šaltas ir skaidrus, kaip žiemos rytas.
Tomas pinigų nepervedė. Nei kitą dieną, nei po trijų dienų, nei po savaitės. Užtat parašė Jonui: „Pasakyk savajai, kad nekeltų isterijų. Juokas yra juokas. Ir dar tegul padėkoja, kad apskritai ją pakenčiu mūsų susitikimuose.“
Jonas parodė man tą žinutę. Be žodžių. Perskaičiau ją, ir manyje kažkas galutinai pasislinko. Ne sulūžo – būtent pasislinko. Tarsi svirtis, kuri pagaliau atsistojo į reikiamą padėtį.
Po savaitės pas mus buvo vakarienė. Iš dalies draugiška, iš dalies dalykinė. Aš pakviečiau du galimus franšizės partnerius. Jonas – kelis savo kolegas. O Tomas pats įsiprašė. Paskambino Jonui ir pareiškė: „Girdėjau, pas jus susirinkimas. Ateisiu su Egle.“ Jonas paklausė manęs. Aš pasakiau, kad tegul ateina.
Prie ilgo stalo sėdėjo dvylika žmonių. Viskas vyko mūsų svetainėje, toje pačioje, kurią taip mėgau. Gaminau dvi dienas. Ne todėl, kad norėjau padaryti įspūdį Tomui. Tiesiog tarp svečių buvo Kazlauskas ir Petrauskienė – Panevėžyje veikiančio kavinių tinklo savininkai, svarstantys mano franšizės pasiūlymą. Ta vakarienė man buvo svarbi. Iš tikrųjų svarbi.
Tomas pasirodė su savo įprastais marškiniais, atsinešė maždaug dvidešimties eurų vyno butelį ir Eglę. Apkabino Joną, man linktelėjo. Atsisėdo. Pirmą valandą elgėsi visiškai padoriai. Juokavo, pasakojo apie Turkiją, gyrė maistą. Aš net spėjau pagalvoti, kad gal tas įvykis prie baseino jį ko nors išmokė.
Klydau.
Kai patiekiau desertą – tartaletes su uogų kremu, irgi pačios gamintas, – Tomas atsilošė kėdėje. Rankoje laikė taurę raudonojo vyno. Akys blizgėjo riebiai ir nemaloniai.
– Beje, mūsų Rasa ne tik puikiai gamina, bet ir puikiai valgo, – tarė jis, kreipdamasis į Kazlauską. – Jonai, pasakyk, kiek ji vienu kartu gali sukimšti?
Kazlauskas kilstelėjo antakį. Petrauskienė padėjo šakutę ant lėkštės.
Aš sėdėjau kitame stalo gale. Prieš mane lėkštėje gulėjo tartaletė. Uogų kremą viriau tą patį rytą. Keturios valandos virtuvėje. Dvi dienos pasiruošimo. Galimi franšizės partneriai. Mano namai. Mano stalas. Mano maistas.
Ir šitas žmogus – vėl.
Viduje staiga pasidarė labai tylu. Tai nebebuvo pyktis. Tai buvo tyla. Tokia, kokia atsiranda likus sekundei iki sprendimo.
Atsistojau. Ramiai. Pasiėmiau telefoną – naują, nupirktą vietoj paskandintojo. Už savo aštuonis šimtus eurų, nes Tomas taip ir nepervedė nė cento. Susiradau Astos numerį, paspaudžiau skambinti ir, kai ji atsiliepė, aiškiai ištariau:
– Asta.