– kalbėjau į telefoną, ir prie stalo akimirksniu nutilo visi balsai. – Čia Rasa. Taip, žinau, kad vakaras. Paklausyk: rytoj iš pat ryto paruošk pranešimus dėl visų galiojančių sutarčių su „Briz Media“ nutraukimo. Visų be išimties. Dizainas, socialiniai tinklai, sezoninės kampanijos – viskas. Priežastis: netenkinanti komunikacijos kokybė. Taip, visos penkios vietos. Taip, sprendimas galutinis. Naują rangovą susirasime dar šią savaitę. Ačiū.
Padėjau telefoną ant stalo ir pakėliau akis į Tomą.
Jis dar nesuprato. Kol kas. Žiūrėjo į mane taip, lyg būčiau staiga prabilusi kalba, kurios jis niekada gyvenime negirdėjo.
– Rasa, – pagaliau ištarė jis. – Kas tau darosi?
– Tomai, – pasakiau ramiai. – „Konditeris plius“ yra mano įmonė. „Saldus reikalas“ – mano tinklas. Penkios konditerijos. Trisdešimt du darbuotojai. Šešerius metus tavo agentūra gyveno iš mano užsakymų. Keturiasdešimt aštuoni tūkstančiai eurų per metus. Beveik pusė tavo apyvartos. Patikrinau.
Jo veidas keitėsi man prieš akis. Mačiau viską iki smulkmenų. Iš pradžių – visiška sumaištis. Tada – skaičiavimas. Po jo – suvokimas. Ir galiausiai tai, ko jo veide dar niekada nebuvau mačiusi: baimė.
– Palauk, – jis pastatė taurę, ir vynas šliūkštelėjo ant staltiesės. – „Konditeris plius“… čia tu? Asta – tavo vadybininkė?
– Šešerius metus, – atsakiau. – Šešerius metus kūrei reklamą mano tinklui. Ir septynerius metus kiekvieno susitikimo metu mane žeminai. Įstūmei į baseiną. Pažeminai prie mano verslo partnerių. Mano pačios namuose.
Kazlauskas sėdėjo nejudėdamas. Petrauskienė žvelgė į Tomą tokiu žvilgsniu, kurį puikiai pažinojau: taip žiūrima į vabzdį, įropojusį į lėkštę.
– Rasa, nu palauk, – Tomas pakilo nuo kėdės. Jo pirštai virpėjo. Pirmą kartą per visus tuos metus mačiau, kad jam dreba rankos. – Čia juk verslas. Nemaišykim visko į vieną. Mes su Jonu draugai. Aš nežinojau. Rimtai, aš juk nežinojau!
– Tu nežinojai, kad „Konditeris plius“ priklauso man, – linktelėjau. – Bet kuo puikiausiai žinojai, kad aš esu žmogus. Ir tau tai visiškai nerūpėjo.
Eglė sėdėjo sustingusi, nuleidusi akis. Kaip visada.
Jonas žiūrėjo į mane. Nestabdė. Pirmą kartą per aštuonerius metus – nestabdė.
– Rasa, – Tomas žengė arčiau, – pasikalbėkim. Ne čia. Dviese. Aš…
– Ne, – nukirtau. – Septynerius metus žeminai mane viešai. Dabar viešai ir gausi atsakymą. Sutartys nutraukiamos. Tai mano sprendimas.
Atsisėdau. Paėmiau tartaletę ir atsikandau. Uogų kremas buvo tobulas: lengva vanilės gaida, švelni aviečių rūgštelė. Savimi tą akimirką buvau visiškai patenkinta.
Tomas stovėjo vidury mano svetainės, šalia vynu suteptos staltiesės, su veidu, kurio anksčiau nebuvau regėjusi. Paskui apsisuko ir išėjo. Eglė nusekė paskui jį. Lauko durys trinktelėjo.
Prie stalo įsivyravo tyla. Aš ramiai išgėriau vandenį.
Kazlauskas krenkštelėjo.
– Rasa, – tarė jis, – o jūsų franšizės modelis iš tiesų atrodo labai įdomus.
Nusišypsojau. Pirmą kartą tą vakarą – nuoširdžiai.
Vėliau svečiai išsiskirstė. Mes su Jonu nukraustinėjome stalą. Jis ilgai tylėjo. Galiausiai pasakė:
– Supranti, kad dabar jis man skambins kasdien?
– Suprantu.
– Ir ką aš jam turėčiau sakyti?
– Tiesą. Kad jis atėjo į mano namus ir įžeidinėjo šeimininkę.
Jonas įdėjo lėkštę į kriauklę ir atsisuko į mane.
– Aš turėjau jį sustabdyti seniai.
Nieko neatsakiau. Nes taip, turėjo. Bet nesustabdė. Ir tai irgi buvo šios istorijos dalis.
Praėjo du mėnesiai. Tomas neteko mano sutarčių. Keturiasdešimt aštuoni tūkstančiai eurų per metus – ne smulkmena, o rimta skylė biudžete. Jis atleido tris darbuotojus. Persikėlė į mažesnį biurą. Apie tai man papasakojo Jonas – jis vis dar važiuodavo pas jį kas dvi savaites.
Sako, Tomas dabar visiems aiškina, kad esu „kerštinga“ ir „pasinaudojau proga“. Kad „sumaišiau asmeninius dalykus su verslu“. Kad „tikras verslininkas taip nesielgia“.
Galbūt.
O gal tikras verslininkas nestumia savo užsakovės į baseiną.
Susiradau kitą agentūrą. Dirba nė kiek ne prasčiau. Ir, įsivaizduojate, mandagiai. Keistas dalykas, ar ne? Pasirodo, galima kurti reklamą ir kartu neįžeidinėti kliento.
Jonas pas Tomą važinėja vienas. Aš nedraudžiu. Tai jo draugas. Bet prie mūsų stalo Tomas daugiau niekada nesėdo.
Ir man ramu.
Pirmą kartą per septynerius metus – iš tikrųjų ramu.
Tik vienas klausimas vis dar nepaleidžia.
Ar aš perlenkiau lazdą, nutraukdama sutartis jo partnerių akivaizdoje? O gal jis pats to prisiprašė – per visus tuos metus, per šešiasdešimt susitikimų, per „stora kvaiša“ ir tą baseiną?
O jūs kaip būtumėte pasielgę?