Ji įsmeigė akis į lagaminą, tarsi būtų pamačiusi ką nors neįtikėtino.
— Tu gal visai protą pametei?
— Gal ir taip, — ramiai atsakė Ona, pastatydama lagaminą prie durų.
— Ona! Ona, tuoj pat grįžk atgal! Kas čia per cirkai?
Tačiau Ona jau vilkosi paltą. Janina blaškėsi po prieškambarį, bandė sugriebti ją tai už rankovės, tai už alkūnės.
— Ar tu bent suvoki, ką darai? Andrius dėl tavęs susirgs! O ką vaikai pasakys?
— Vaikai jau suaugę. Jie supras.
— Tu pamišai! Visiškai pamišai! Ir dėl ko? Dėl vieno pokalbio?
Ona atsisuko į ją.
— Dėl vieno? Janina, jūs su manimi taip kalbate trisdešimt penkerius metus.
— Aš su tavimi kalbu normaliai!
— Normaliai? — Ona trumpai, karčiai nusijuokė. — Prisimenate, kai Darius sirgo? Prieš dvejus metus?
— Na ir kas?
— Tris savaites sėdėjau su juo ligoninėje. O jūs Andriui aiškinote, kad aš ten tyčia tupiu, kad tik nereikėtų namuose dirbti.
— Aš šito nesakiau!
— Sakėte. Man pačiai pasakėte. O kai Elena gynė diplomą? Atsimenate? Ji nusipirko naują suknelę, atrodė nuostabiai. O jūs iškart: kam čia švaistytis, tėvai jai per daug leidžia.
Janinos veidas paraudo.
— Čia… čia visai ne taip buvo!
— Būtent taip ir buvo. Ir tokių istorijų — ne viena ir ne dvi. Šimtai, Janina. Šimtai.
Tą akimirką spynoje pasisuko raktas. Grįžo Andrius.
— Sveikos! — linksmai šūktelėjo jis iš tarpdurio. — Šiandien anksčiau… — žodžiai užstrigo, kai pamatė lagaminą. — Kas čia?
— Tavo žmona išėjo iš proto! — tuoj pat įsiterpė Janina. — Ji susiruošė išeiti!
Andrius pažvelgė į Oną, paskui į motiną, galiausiai — į lagaminą.
— Ona, tu rimtai?
— Rimtai.
— Bet kodėl? Kas atsitiko?
— Tu nežinai?
— Ne!
— Andrius, — Ona atsisėdo ant mažo suoliuko prieškambaryje. — Vakar kalbėjai su mama. Prisimeni?
Vyro veidas staiga išbalo.
— Tu… girdėjai?
— Kiekvieną žodį. Kad esu nedėkinga. Kad mane reikia pastatyti į vietą. Kad tavęs nevertinu.
— Ona, ten ne… mes ne…
— Ne ką? — ji pakilo. — Ne taip sakėte? O gal kalbėjote ne apie mane?
— Mama tiesiog buvo supykusi dėl vakar dienos…
— Dėl vakar dienos? — Onos balsas suskambo aštriau. — Dėl to, kad nepakėliau telefono? Aš tuo metu jums pietus gaminau! Jūsų pietus!
— Ona, nusiramink…
— Nenoriu ramintis! Žinai, kokia tiesa, Andrius? Trisdešimt penkerius metus buvau gera žmona. Viriau, skalbiau, auginau vaikus, rūpinausi tavimi. Ir ką už tai gavau?
— Ką tu čia kalbi? Mes normali šeima!
— Normali? — ji vėl nusijuokė, tik šįkart juokas buvo visai be džiaugsmo. — Normali šeima yra ta, kur vyras su savo motina už žmonos nugaros ją narsto po kaulelį?
— Mes tavęs nenarstėme!
— Tai ką tada darėte? Orų prognozę aptarinėjote? — Ona atsigręžė į Janiną. — O jūs? Kas jūs tokia, kad nurodinėtumėte, kaip man gyventi?
— Aš jo motina! — pasipiktino Janina.
— Jo motina. Ne mano. Aš jums nieko neskolinga.
— Skolinga! Bent jau pagarbą!
— Už ką? Už nuolatinį žeminimą? Už kišimąsi į kiekvieną smulkmeną? Už tai, kad savo sūnų nuteikinėjate prieš mane?
— Andrius! — Janina susigriebė už krūtinės. — Tu girdi, kaip ji su manimi kalba?
— Girdžiu, — tyliai atsakė Andrius.
— Ir ką? Leisi jai taip su manimi elgtis?
Prieškambaryje nusileido tyla. Ona žiūrėjo į vyrą ir laukė. Dabar viskas turėjo paaiškėti. Dabar jis turėjo pasirinkti.
— Mama, — po ilgos pauzės prabilo Andrius, — gal tikrai nereikėjo…
— Ko nereikėjo? — Janina netikėdama išplėtė akis.
— Taip kalbėti apie Oną.
— Vadinasi, tu dabar jos pusėje?
— Aš nesu kieno nors pusėje. Tiesiog… ji mano žmona. Mano žmona jau trisdešimt penkerius metus.
Janina pravėrė burną, užčiaupė, paskui vėl mėgino kažką pasakyti, bet žodžiai nesusirinko.
— Puiku! — galiausiai išspaudė ji. — Vadinasi, aš jums čia jau nebereikalinga!
— Mama, prie ko čia dabar tai?
— Prie to, kad visą gyvenimą dėl jūsų gyvenau! O dabar… — ji čiupo savo rankinę. — Gerai! Gyvenkite be manęs!
Durys trenkėsi taip, kad sudrebėjo stakta. Prieškambaryje liko tik Ona ir Andrius.
— Ona, — vyras priėjo arčiau. — Kam reikėjo viską taip aštriai? Ji juk jau sena…
— Andrius, — pavargusi ištarė Ona.