— tu, regis, taip ir nesuvokei, kas čia įvyko.
— Ko aš nesuvokiau? — Andrius atsisėdo šalia jos ant suolelio prieškambaryje. — Pasakyk normaliai.
Ona kurį laiką tylėdama žiūrėjo į jį. Pažįstamas veidas, žilstelėję smilkiniai, pavargusios akys, smulkios raukšlelės ties lūpomis. Veidas, prie kurio buvo pripratusi. Veidas, kurį vis dar mylėjo.
— Andriau, — prabilo ji tyliau. — Tu mane myli?
— Žinoma, kad myliu. Ką tu čia dabar klausi?
— Tada kodėl tylėjai, kai tavo mama mane žemino?
— Aš juk sakiau… nereikėjo taip su ja kalbėtis…
— Ne, Andriau. Tai tu sakai dabar. O vakar tylėjai. Ir tylėjai ne tik vakar. Tu tylėjai trisdešimt penkerius metus.
Vyras delnu perbraukė per kaktą, lyg bandytų nusivalyti sunkias mintis.
— Ona, ji mano mama. Kaip aš galiu su ja grubiai elgtis?
— O su manimi galima?
— Prie ko čia tu?
— Prie visko! — Ona pakilo nuo suolelio. — Aš irgi žmogus. Aš irgi turiu širdį, jausmus, orumą.
Andrius nieko neatsakė. Tik nuleido akis ir įsmeigė žvilgsnį į grindis.
— Žinai, kas keisčiausia? — tęsė Ona. — Tavo mama dėl vieno dalyko neklysta. Aš tikrai pasikeičiau.
— Kaip pasikeitei?
— Anksčiau bijojau. Bijojau tave užgauti. Bijojau supykdyti tavo mamą. Vis galvodavau: pakentėsiu, praeis, kada nors ji mane priims.
— Bet ji jau seniai tave priėmė…
— Priėmė? — Ona karčiai nusijuokė. — Ji mane priėmė kaip tarnaitę. Tokią, kuri tyli, linksi galva ir daro taip, kaip jai liepiama.
— Ona, tu dabar perdedi…
— Ne, neperdedu, — ji vėl atsisėdo ir paėmė vyrą už rankos. — Andriau, paklausyk manęs. Ne puse ausies, o iš tikrųjų.
Jis linktelėjo.
— Aš pavargau nuolat būti kalta. Pavargau aiškintis dėl kiekvieno pasakyto žodžio. Pavargau gyventi namuose, kuriuose į mane nežiūrima su pagarba.
— Aš tave gerbiu.
— Tada kodėl nė karto manęs neapgynei? Kodėl per visus tuos trisdešimt penkerius metus nė sykio nepasakei savo mamai: gana?
Andrius ilgai sėdėjo tylėdamas. Tik po kurio laiko sunkiai atsiduso.
— Nežinau. Gal… pripratau.
— Štai būtent. Tu pripratai. O aš nuo to jau atpratau.
— Ir ką dabar? — jis pažvelgė į lagaminą. — Tu tikrai išeitum?
— Nežinau, — sąžiningai atsakė Ona. — Tai priklauso nuo tavęs.
— Nuo manęs?
— Andriau, aš nenoriu griauti šeimos. Bet gyventi taip, kaip gyvenome iki šiol, daugiau nebegaliu.
— O kaip tu nori gyventi?
— Noriu, kad būtum mano vyras, o ne mamos berniukas. Noriu, kad mano nuomonė šiuose namuose turėtų svorį. Ir noriu, kad tavo mama čia nebesielgtų taip, lyg viskas priklausytų jai.
— Ji neįsakinėja…
— Įsakinėja. Ir tu pats tai puikiai žinai.
Andrius atsistojo ir ėmė neramiai vaikščioti po prieškambarį.
— Ona, kaip man jai tai paaiškinti? Ji juk visą laiką taip gyveno, ji įpratusi…
— Tai jau jos reikalas. Teks atprasti.
— Lengva pasakyti…
— Andriau, — Ona priėjo prie jo. — Pasirink. Ar mūsų gyvenimą ir toliau valdys tavo mama, ar pagaliau gyvensime patys. Trečio kelio čia nėra.
Vyras ilgai tylėjo. Paskui priėjo arčiau ir apkabino ją.
— Gerai. Pabandysime.
— Ką pabandysime?
— Gyventi kitaip. Be mamos nurodymų.
— O jeigu ji įsižeis?
— Na… įsižeis, pabus pikta, o paskui nusiramins. Kur ji dings?
Tą dieną Ona pirmą kartą nusišypsojo.
— Vadinasi, lagaminą galiu padėti atgal?
— Padėk.
Ji nusinešė lagaminą į miegamąjį ir pradėjo traukti iš jo drabužius, dėdama juos atgal į spintą. Andrius stovėjo tarpduryje ir tyliai ją stebėjo.
— Ona?
— Ką?
— Tas vakarykštis barštis… jis tikrai buvo geras?
— Tikrai. Net labai.
— Aš taip ir maniau, — šyptelėjo Andrius. — Mamai tik pasirodė kitaip.
Vakare paskambino Janina. Su Andriumi ji kalbėjosi ilgai ir pakeltu, susijaudinusiu balsu. Ona girdėjo tik vyro atsakymus.
— Ne, mama, mes nesusipykome… Taip, viskas gerai… Ne, niekas tavęs neišvaro iš mūsų gyvenimo… Tiesiog turime dėl kai ko susitarti… Dėl ko? Dėl to, kad kalbėtumės kaip žmonės…
Padėjęs telefoną Andrius atsisuko į Oną.
— Rytoj ateis. Nori pasikalbėti.
— Tegul ateina, — ramiai tarė Ona. — Tik nuo šiol kalbėsime kitaip.
— Kitaip?
— Kaip lygūs su lygiais. Aš nebe maža mergaitė, kurią reikia auklėti.
Andrius lėtai linktelėjo.
— Supratau.
Ir Ona pajuto: kažkas iš tiesų pajudėjo iš vietos. Gal ne iš karto viskas pasikeis. Gal ne visam laikui. Bet pokytis jau įvyko.
Pirmą kartą po daugelio metų ji pasijuto taip, lyg namai vėl būtų tikri namai.