Ir kiekvienas toks apsilankymas baigdavosi tais pačiais pamokymais:
— Su šituo subrangovu elgkis atsargiai. Jis mėgsta, kai jį glosto prieš plauką, todėl nepulk iš karto spausti.
— Prie to kliento geriau kol kas nelįsk. Darių jis gerbė, o tavimi dar nepasitiki.
— Šitą naujienlaiškį aš perrašyčiau nuo pradžios iki galo. Bet, žinoma, jei nori, palik taip… vis tiek vėliau grįšime prie mano varianto.
Pasakyti, kad Eglei norėjosi nusikeikti, būtų buvę per švelnu.
Ji laikėsi.
Kol kas.
Vieną vakarą, kai biure jos liko tik dviese, Rasa netikėtai paklausė:
— Klausyk, ar tiesa, kad paaukštinimą tau pasiūlė po pokalbio akis į akį su Algirdu?
Eglė pakėlė akis nuo nešiojamojo kompiuterio.
— Iš kur tu tai ištraukei?
— Na… šį bei tą girdėjau.
— Gandai dažniausiai būna mėgstamiausia pramoga tų, kurie neturi faktų, — šaltai tarė Eglė ir vėl pasilenkė prie dokumentų.
— Neįsižeisk, aš tik paklausiau, — apsimestinai nekaltu balsu atsakė Rasa. — Tiesiog keista, kad pasirinko būtent tave. Kandidatų juk netrūko.
— Bet pasirinko mane, — ramiai pasakė Eglė. — Vadinasi, tam buvo priežastis.
Rasos lūpose šmėstelėjo vos pastebima šypsena.
— Gal ir taip. Tik žinai, čia ne visada lemia rezultatai. Kartais svarbesnė būna… simpatija.
Eglė lėtai uždarė kompiuterį.
— Rasa, jei turi ką pasakyti, sakyk tiesiai.
— Oi, tikrai ne, — ji išskėtė rankas. — Aš tik garsiai svarstau. Nepriimk asmeniškai.
Eglė nieko nebeatsakė.
Tą akimirką ji pirmą kartą aiškiai suprato: kova namuose ir kova darbe iš esmės yra tas pats. Skiriasi tik veidai.
Savaitgalį jai paskambino mama. Jos pačios mama, ne vyro giminė.
— Dukrele, kur tu pradingai? — balsas buvo šiltas, pažįstamas iki skausmo. — Skambinau tau, bet neatsiliepei.
— Dirbu, mama, — atsiduso Eglė. — Naujos pareigos, labai daug reikalų.
— Vadinasi, bent jau nenuobodu, — nusijuokė mama. — Tik svarbiausia — nepersistenk. Ir neklausyk tų, kurie aiškins, kad tu nesugebėsi.
Eglė klausėsi ir pajuto, kad gerklėje kaupiasi gumulas. Ašaras sulaikyti darėsi vis sunkiau.
Kaip dažnai jai tereikėjo vieno paprasto sakinio: „Aš tavimi tikiu.“
Iš Tomo ji to niekada neišgirdo. Iš mamos — taip. Ir tą akimirką to užteko.
Baigusi pokalbį ji atsisėdo ant sofos ir kurį laiką tiesiog nejudėjo.
Galvoje sukosi darbas, žmonės, jų žvilgsniai, ir viena mintis: kaip greitai viskas subyra, kai dingsta pasitikėjimas.
Ir kaip sunku paskui viską atstatyti, kai šalia nėra nė vieno, į kurį galėtum atsiremti.
Pirmas tikras susidūrimas įvyko pirmadienio pasitarime.
Eglei dar nebaigus pristatymo, Rasa ją pertraukė:
— Egle, atleisk, bet tu neatsižvelgei į tai, kad ketvirto ketvirčio reklamos biudžetas jau paskirstytas. Jei dabar keisime kanalą, viršysime išlaidas.
— Atsižvelgiau, — ramiai atsakė Eglė. — Tik biudžetas buvo paskaičiuotas neteisingai. Aš viską perskaičiavau pagal faktinius duomenis.
— Kas tai patvirtino? — Rasos balsas tapo aštrus.
— Aš.
— Be derinimo su skyriumi?
— Vadovas turi teisę priimti sprendimus, — tvirtai ištarė Eglė. — Jei yra prieštaravimų, aptarsime juos po susirinkimo.
Kambaryje stojo tyla.
Generalinis direktorius vos pastebimai šyptelėjo. Ta šypsena truko akimirką, bet Eglė ją pamatė.
Po pasitarimo Rasa prisivijo ją prie lifto.
— Nori visiems parodyti, kokia esi ryžtinga? Atsargiai. Čia tave gali greitai sudraskyti.
— Tegul pabando, — Eglė pažvelgė jai tiesiai į akis. — Aš jau pripratusi.
Tą vakarą ji gavo naują žinutę nuo Tomo.
Tomas: „Egle, susitikime. Aš viską supratau. Nenoriu, kad tarp mūsų viskas taip baigtųsi.“
Ji ilgai neatrašė. Galiausiai parašė tik tiek:
Eglė: „Pažiūrėsime. Dabar netinkamas laikas.“
Tomas atsakė beveik iš karto.
Tomas: „Tu pasikeitei. Pasidarei tokia šalta.“
Ji žiūrėjo į tuos žodžius ir galvojo, kad galbūt jis teisus — ji tikrai pasikeitė. Tik ne taip, kaip jis įsivaizdavo. Ji netapo šalta. Ji tiesiog pagaliau pradėjo blaiviai matyti.
Visa savaitė pralėkė bėgte. Mėnesio pabaigoje skyrius parodė puikius rezultatus: atsirado naujų klientų, augo apyvarta, daugėjo užklausų. Algirdas viešai pagyrė komandą:
— Gerai padirbėjote. Ypač Eglė. Matosi, kad situacija laikoma rankose.
Eglė padėkojo, tačiau jos šypsena buvo įtempta. Ji jau suprato, kad sėkmė turi dvi puses. Po pagyrimo kolegos ėmė į ją žiūrėti kitaip.
Vieni sveikino nuoširdžiai.
Kiti — su kandžia pusšypsene.
Vakare, kai visi išsiskirstė, Eglė liko biure viena. Kabinete tvyrojo tyla, girdėjosi tik tolumoje ūžiantis miestas ir priešais ją švietė monitorius.
Ji atsidarė žinučių langą ir parašė mamai:
Eglė: „Mama, man pavyksta. Bet labai sunku.“
Mama: „Jei sunku, vadinasi, eini teisingu keliu.“
Eglė nusišypsojo.
Ir suprato, kad po ilgo laiko žodis „sunku“ jai pirmą kartą nebekėlė baimės.
Tačiau kitą dieną viskas netikėtai apsivertė.
Ryte, vos jai įžengus į biurą, Rasa padavė aplanką.
— Čia dokumentai dėl subrangovo. Reikia pasirašyti.
— Pirma peržiūrėsiu.
Eglė ėmė versti lapus ir beveik iškart pastebėjo neatitikimą. Pagal seną sutartį suma buvo mažesnė. Čia ji padidinta keturiasdešimčia tūkstančių eurų.
— Kas čia dabar?
— Naujas kainynas, — ramiai paaiškino Rasa. — Jie pakėlė įkainius.
— Dėl kokios priežasties?
— Na, infliacija, viskas brangsta.
Eglė pakėlė akis.
— Aš pati jiems paskambinsiu.
— Kaip nori, — gūžtelėjo pečiais Rasa. — Tik nenustebk, jei paskui teks atsiprašinėti.
Po penkiolikos minučių Eglė iš tiesų paskambino į tą įmonę.
Ir sužinojo, kad jokio naujo kainyno nėra.
Padėjusi ragelį ji kelias sekundes sėdėjo visiškai sustingusi. Tada atsistojo ir tyliai ištarė:
— Štai dabar viskas prasideda iš tikrųjų.
Namo tą vakarą ji grįžo dar vėliau nei įprastai. Ant stalo stovėjo nebaigta arbata, o telefone laukė dar viena Tomo žinutė:
„Pasiilgau tavęs. Noriu pasikalbėti. Žinau, kad suklydau.“
Ji neatsakė. Tiesiog išjungė telefoną.
Pirmadienio rytas prasidėjo susirinkimu.