kuriame visiškai netikėtai ant stalo atsirado tas pats biudžetas.
— Kas rengė sutartį su subrangovu? — paklausė generalinis direktorius, versdamas lapus vieną po kito. — Čia matau keturiasdešimties tūkstančių eurų neatitikimą.
Posėdžių salę akimirksniu užgulė sunki tyla.
Rasa sėdėjo priešais Eglę ir, lyg nieko nebūtų nutikę, ramiai gurkšnojo kavą.
— Dokumentus atnešė Rasa, — tiesiai pasakė Eglė. — Tačiau aš jų nepasirašiau.
— Dėl kokios priežasties? — direktorius kilstelėjo antakius.
— Nes skaičiai buvo pakeisti. Subrangovas patvirtino, kad jokio naujo kainyno jie nederino ir netvirtino.
Rasa vos pastebimai krūptelėjo, bet labai greitai susitvardė.
— Egle, tu rimtai? — jos balse nuskambėjo dirbtinis nustebimas. — Tai paprasčiausia klaida. Sekretorė prisegė ne tą failą.
— Keista tik tai, kad ta „klaida“ būtų padidinusi pajamas lygiai keturiasdešimčia tūkstančių, — tyliai atsakė Eglė. — Ir dar keisčiau, kad senosios sutarties kopija iš bendro serverio aplanko kažkur dingo.
Algirdas padėjo dokumentus į šalį ir įdėmiai pažvelgė tai į vieną, tai į kitą.
— Išsiaiškinsime. Dar šiandien.
Po susirinkimo skyriuje tvyrojo tokia tyla, tarsi visi būtų bijoję net garsiau įkvėpti.
Eglė grįžo į savo kabinetą. Širdis daužėsi taip stipriai, kad ji jautė pulsą smilkiniuose.
Ji puikiai suprato: dabar viskas prasidėjo iš tikrųjų. O kelio atgal jau nebebuvo.
Apie vidurdienį atėjo žinutė iš buhalterijos: „Neatitikimas patvirtintas. Originalus failas iš bendro disko buvo ištrintas spalio 11 d. 19:46.“
Eglė akimirksniu prisiminė, kas tą vakarą biure užsibuvo iki aštuntos.
Tik Rasa.
Dar po valandos abi buvo pakviestos pas generalinį direktorių.
Rasa kalbėjo greitai, užtikrintai, į balsą įmaišydama įžeistos nekaltybės gaidą:
— Tai spąstai. Aš prie nieko neliečiau. Namuose manęs laukia vaikas, aš čia naktimis negyvenu. Gal kas nors kitas lindo prie failų.
— Sistemos žurnalai parodys, kas ir kada jungėsi, — ramiai pasakė direktorius. — O kol kas, Rasa, pasiimk laisvą dieną. Iki tyrimo pabaigos.
Kai Rasa išėjo, taip trenkdama durimis, kad sudrebėjo stiklinė pertvara, Eglė pagaliau leido sau iškvėpti.
Tačiau palengvėjimas neatėjo. Liko tik nuovargis.
Vakare, jau namuose, ji užkaitė virdulį ir pažvelgė į telefoną.
Ekrane vėl švietė Tomo žinutė:
„Egle, aš rimtai. Pasikalbėkime. Be kaltinimų. Noriu tave pamatyti.“
Ji ilgai žiūrėjo į ekraną. Tada parašė:
„Rytoj. Septintą. Kavinėje prie stoties.“
Kitą dieną Eglė atėjo pirmoji. Užsisakė kapučino ir atsisėdo prie lango.
Tomas pasirodė po dešimties minučių. Atrodė tas pats, bet kartu ir visai kitas: pavargęs, praradęs ankstesnį pasitikėjimą savimi, lyg kažkas būtų iš jo ištraukęs tą įprastą lengvabūdišką drąsą.
— Ačiū, kad atėjai, — pasakė jis.
— Kalbėk, — ramiai atsakė Eglė.
— Aš… nenoriu visko prarasti. Buvau kvailas. Tavęs negirdėjau, nemačiau, kaip tau sunku. Man atrodė, kad viskas normalu. Supratau tik tada, kai tu išėjai.
Ji klausėsi. Kava puodelyje spėjo atvėsti.
— Tu nepastebėjai todėl, kad nenorėjai pastebėti, — galiausiai tarė Eglė. — Tuo metu man reikėjo labai nedaug. Ne pinigų, ne sprendimų, net ne pagalbos. Tik vieno šilto žodžio.
Tomas nuleido akis.
— Žinau. Per vėlai supratau.
— Taip, — pasakė ji. — Per vėlai.
Jis sunkiai atsiduso ir pažvelgė į ją taip, lyg bandytų paskutinį kartą įsiminti kiekvieną jos veido bruožą.
— Vadinasi, čia viskas?
Eglė vos pastebimai nusišypsojo.
— Ne. „Viskas“ būna tada, kai nebejauti nieko. Aš dar jaučiu. Tik nebe tą patį. Gal nuovargį. Gal ramybę.
Tomas linktelėjo.
— Aš tavęs nepamiršiu.
— Ir nereikia, — švelniai atsakė Eglė. — Tiesiog gyvenk padoriai.
Išėjusi iš kavinės ji pamatė, kad lauke jau krinta pirmasis sniegas. Retas, šlapias, nedrąsus — tokie būna patys pirmieji metų dribsniai. Eglė pakėlė palto apykaklę ir patraukė stoties link. Aplink buvo neįprastai tylu.
Tuo metu biure viskas vertėsi aukštyn kojomis.
Tyrimas patvirtino: dokumentai iš tiesų buvo pakeisti. Ir tai padaryta iš Rasos kompiuterio.
Algirdas sukvietė trumpą susirinkimą.
— Vadovybės sprendimu Rasa įmonėje daugiau nebedirbs, — pasakė jis. — Egle, tavo skyrius išgelbėjo projektą ir mūsų reputaciją. Ačiū.
Plojimų nebuvo. Tik trumpa, įtempta pauzė.
Tačiau kolegų žvilgsniai jau buvo kitokie. Juose nebeliko įtarumo. Atsirado pagarba.
Vakare, kai visi išsiskirstė, Eglė liko stovėti prie savo kabineto lango.
Apačioje mirgėjo automobilių žibintai, o sniegas krito vis tankiau, lyg miestas pamažu būtų dengiamas švariu baltu sluoksniu.
Ji paėmė telefoną ir parašė mamai:
Eglė: „Baigėsi. Aš tai padariau.“
Mama: „Žinojau. O dabar pradėk gyventi — ne vien išgyventi.“
Eglė nusišypsojo ir padėjo telefoną ant stalo.
Pirmą kartą po ilgo laiko jai pasirodė, kad pagaliau gali įkvėpti pilnais plaučiais.
Per kelias savaites gyvenimas vėl įgavo savą ritmą.
Darbai judėjo ramiau, skyrius veikė stabiliai, be nuolatinių įtampų ir užslėptų žvilgsnių.
Kartais, vėlai vakare pasilikusi prie kompiuterio, Eglė pastebėdavo keistą dalyką: ji nebebijojo.
Liko tik tvirtas suvokimas, kad tai, kas sugriuvo, sugriuvo ne be priežasties.
Vieną dieną, grįždama namo, ji sustojo prie knygyno vitrinos. Ten kabėjo plakatas:
„Projektų valdymas moterims vadovėms. Kaip kurti karjerą ir neprarasti savęs?“
Eglė kurį laiką stovėjo priešais vitriną ir žiūrėjo į tuos žodžius.
Tada nusipirko bilietą į kursus. Tiesiog taip. Be ilgo planavimo ir be didelių pažadų sau.
Pavasarį ji vėl stovėjo prie tos pačios kavinės, kur kadaise buvo susitikusi su Tomu.
Sniego nebebuvo. Ore tvyrojo drėgno asfalto kvapas, o šiltas vėjas švelniai judino plaukus.
Rankoje ji laikė latę, galvoje sukosi naujo projekto idėja.
Pro šalį, juokdamasi, praėjo jauna pora.
Eglė nulydėjo juos akimis ir staiga suprato: nebeskauda.
Gyvenimas nepasikeitė per vieną akimirką. Jis tiesiog pagaliau nustojo atrodyti svetimas.
Vėlai vakare, grįžusi namo, ji išsitraukė seną dėžę — tą, kurioje metų metus gulėjo laiškai, bilietai, nuotraukos.
Ji viską peržiūrėjo. O tada ramiai, tvarkingai išmetė.
Be ašarų. Be skausmo.
Ant palangės tebestovėjo du kaktusai. Paaugę, sustiprėję, net pražydę.
Eglė nusišypsojo ir tyliai jiems sušnabždėjo:
— Šaunuoliai. Mes laikomės.
Ji užgesino šviesą, atsigulė ir pirmą kartą po labai ilgo laiko užmigo ramiai — be sunkių minčių, be lūkesčių, tik su tyliu jausmu, kad viskas juda taip, kaip ir turi judėti.
Ir kažkur giliai viduje pagaliau stojo tyla.